liepos 29, 2015

Žurnalistinis eksperimentas: ką reiškia būti musulmonu Lietuvoje

Daugelis musulmonų kuria gyvenimą svetur

in autobus seduteVilkėdamos musulmoniškus drabužius per keturias dienas patyrėme visko – paniekos, gailesčio, pasipiktinimo, diskriminacijos, pašaipų, smalsumo, bet taip pat ir nuoširdaus susidomėjimo bei geranoriškumo. Vis dėlto neigiamo aplinkinių požiūrio  sulaukėme daugiau, tad kas kartą nusivilkus musulmoniškus apdarus mums labai palengvėdavo.

Pernelyg didelis aplinkinių dėmesys dalį musulmoniškų šeimų netgi paskatina emigruoti – užsienyje musulmonės lietuvės jaučiasi laisviau.

„Grįžti gyventi į Lietuvą tikrai neplanuojame – ne tiek dėl savęs, kiek dėl vaikų. Net baisu pagalvoti, kiek patyčių jiems reikėtų iškęsti ir kaip sunku būtų prisitaikyti lietuviškoje kultūroje“, – tvirtina Paryžiaus priemiestyje aštuonerius metus gyvenanti 31 metų Giedrė Cherfaoui, su vyru alžyriečiu auginanti du vaikus.

Kita lietuvė, kuri prisistato musulmonišku Nur al-Huda vardu, jau penkerius metus gyvena Tunise – prieš tai septynerius metus su vyru pragyveno Lietuvoje, o porą metų – kitose Europos šalyse.

„Jau penkerius metus nebuvau grįžusi į Lietuvą, bet kai čia dar gyvenau, iš pradžių labai kompleksavau, kad aš musulmonė. Būti musulmone Lietuvoje sunku, nes esi išimtis. Pavyzdžiui, nors paso nuotraukoje gali būti su skara, nes yra oficialiai įtvirtinta religinė bendruomenė ir netgi muftijatas,  migracijos darbuotojos tai slepia ir pirma bando priversti nusiimti galvos apdangalą“, – pasakoja 38 metų penkių vaikų mama.

Nur al-Hudos šeimai Lietuvoje buvo labai sunku. Pirmiausia dėl vyro. Pusę gyvenimo jie praleido migracijos tarnybose. „Pervargome, perdegėme. Iškeliavome ir dėl to, kad vyriausiajam sūnui reikėjo eiti į pirmą klasę – norėjome, kad mokytųsi arabiškai, gyventų musulmoniškoje aplinkoje. Vyras norėtų vaikus išleisti studijuoti į Lietuvą ar kitas Europos šalis, bet aš nepritariu – nenoriu suteikti jiems tokio išbandymo“, – atskleidžia lietuvė.

Musulmonams Lietuvoje sunku ne tik dėl aplinkinių reakcijos į aprangą – mūsų šalyje jiems sudėtinga laikytis ir kitų religijos reikalavimų. Praktikuojantys musulmonai meldžiasi penkis kartus per dieną, tačiau Lietuvoje, kitaip nei Vakarų Europoje, nėra maldos kambarių prekybos centruose, įstaigose ar biuruose, be to, dažną stabdo mintis, o ką pagalvos kolegos.

Islamo kultūros ir švietimo centro direktorius totorius Hamza Beganskas pripažįsta, kad net jo šeimai ne visuomet pavyksta gyventi pagal islamo vertybes. Vyras neslėpė, kad ir jo žmona ne visada ryši musulmonišką skarą, nors tai nuodėmė – kaip ir valgyti kiaulieną ar vartoti alkoholį.

Musulmonams Lietuvoje kyla ir daugiau kasdienių sunkumų. Tarkime, halal mėsos, tinkamos valgyti musulmonams (kai galvijas paskerdžiamas stengiantis jam suteikti kuo mažiau streso, skerdimo metu ištariant „Alacho vardu“ bei nuleidžiant kraują), įprastose prekybos vietose sunku rasti.

Dėl nepalankaus visuomenės požiūrio kai kurios musulmonų poros vengia vaikus vadinti musulmoniškais vardais arba suteikia abu vardus – vieną lietuvišką, kitą musulmonišką. Pavyzdžiui, mergaitė pavadinama Jolanta Hava, o berniukas – Tomas Mustafa.

H.Beganskas pripažįsta: ir jo pase įrašytas Aleksandro vardas, nors artimiausi žmonės jį visą gyvenimą vadina Hamza. Sovietų okupacijos metais, kai musulmonai buvo persekiojami dėl tikėjimo, dažniausiai vaiko pase buvo įrašomas koks nors įprastas vardas, o savo šeimos ir giminės rate jis buvo vadinamas „tikruoju“ musulmonišku. Turint musulmonišką vardą nei įstoti į universitetą, nei gauti geresnį darbą tuomet buvo neįmanoma.

G.Cherfaoui pabrėžia, kad musulmonų bendruomenė Lietuvoje didėja, todėl ji viliasi, kad pamažu situacija gerėja.

Vis dėlto naujausia Lietuvos socialinių tyrimų centro užsakymu atlikta apklausa parodė, kad net 42 proc. lietuvių požiūris į musulmonus per pastaruosius penkerius metus pablogėjo. Po Rugsėjo 11-osios, teroro aktų „Charlie Hebdo“ redakcijoje ir kitų tragiškų įvykių stipriai nukentėjo visos musulmonų bendruomenės įvaizdis.

Islamologas, Vytauto Didžiojo universiteto Regionistikos katedros vedėjas prof. Egdūnas Račius konstatuoja: būti musulmonu šiandien neabejotinai nėra privalumas. Anot jo, tai lėmė dažni su musulmonais siejami kruvini išpuoliai, kurių per pastaruosius dešimtmečius buvo ne viena dešimtis: „Pavienių žmonių, teroristų tapatinimas su visuma yra didžiulė problema, bet jei kalbame, dėl kokios religijos ir tradicijos yra daugiausia smurto, teks pripažinti, kad dažniausiai dėl musulmonų. Na, o įrodyti žmogui, kuris susiduria su smirdinčiais girtuokliais, kad ne visi girtuokliai yra smirdintys ir besikeikiantys, yra labai sunku.”

Naujųjų religijų tyrimo ir informacijos centro vadovė Milda Ališauskienė taip pat sako, kad kai kalbama apie islamą ir musulmonus, iš karto turimas galvoje musulmonas, užgrobęs lėktuvą ar dalyvaujantis nukirsdinimuose. Toks musulmonų įvaizdis jau kurį laiką yra formuojamas viešojoje erdvėje – tiek Lietuvoje, tiek kitose šalyse.

Nepaisant to, M.Ališauskienė daro išvadą, kad nuostatos musulmonų atžvilgiu tikrai pasikeičia, kai prasideda bendravimas individualiai: kai kaimynai pamato, kad greta gyvenantys musulmonai yra visai mieli žmonės, o įmonės vadovas įsitikina, kad jo įdarbintas musulmonas puikiai atlieka savo pareigas. “Taip griaunami visuomenėje nusistovėję stereotipai”, – sako ji.

Tą patvirtino ir mūsų žurnalistinis eksperimentas: nekyla abejonių, kad nuoširdus bendravimas su sutiktais žmonėmis mums padėjo tiek būsto, tiek darbo paieškose, nors visuotinė aplinkinių reakcija į mūsų pasirodymą viešose vietose ir buvo neigiama.

 

Tyrimas parengtas „Media4Change“ žurnalistinių tyrimų konkursui.

nfMedia4change tiriamųjų darbų konkursas rengiamas įgyvendinant Europos Ekonominės Erdvės finansinio mechanizmo 2009-2014 periodo NVO Programos Lietuvoje remiamo projekto „Visi skirtingi – visi lygūs: aktyvus dalyvavimas, įvairovė, žmogaus teisės“ dalis.  Kūrinys atspindi tik autoriaus požiūrį, todėl NVO Programa Lietuvoje negali būti laikoma atsakinga už bet kokį jame pateikiamos informacijos naudojimą



Rašyti komentarą