balandžio 14, 2016

Žurnalistinis tyrimas: kodėl ES parama nepasiekia žmonių su psichikos ir proto negalia

Pernai žmonėms su negalia atstovaujančios organizacijos atkreipė dėmesį į duomenis, kad ES finansavimas institucinei globai naudotas Vengrijoje (apie 9 mln. eurų), Rumunijoje (suskaičiuota, kad ten globos institucijų remontui ir statybai skirta net 24 mln. eurų – žr. interaktyvų žemėlapį). MDAC teigimu, tokiose šalyse institucijos nėra naudojamos kaip paskutinė galimybė, nesant jokio kito būdo pasirūpinti žmogumi su negalia, o kaip standartinis sprendimas. Vengrijai kliuvo ir 2012 m. Europos žmonių su negalia parlamento posėdyje, kuris vyko tuo laikotarpiu, kai buvo braižomos naujo laikotarpio ES paramos gairės. Dalyviai pažymėjo, kad ir Bulgarija, Latvija, Prancūzija bei Nyderlandai naudoja ES paramą vienoms institucinės globos institucijoms išardyti, vietoje jų statant… naujas panašaus tipo institucijas. Žmogaus teisių organizacija „Human Rights Watch“ pažeidimų šioje srityje rado ir Kroatijoje bei Graikijoje. Kroatijoje HRW institucinei globai priskyrė ir privačias bei valstybines šeimynas, kur žmonės su negalia gyvena po 20, nes į tokius globos namus jie patenka be savo sutikimo, o pašaliečiams į juos patekti ir su gyventojais bendrauti sunku.

Žmonių su negalia teisių gynėjai pažymi, kad valstybių atstovai iki galo nesupranta, kuo skiriasi institucinė ir bendruomeninė globa. Golvėjaus Nacionalinio Airijos universiteto Negalios teisės ir politikos centro teigimu, uždariusios stambias globos institucijas, valstybės žmones su negalia apgyvendina gyvenamuosiuose kompleksuose, skirtuose vien asmenims su negalia. Nors iš pažiūros tai atrodo šeimyniškai, gyventojai tokiuose kompleksuose būna atskirti nuo visuomenės ir negali pasirinkti, su kuo bendrauti. Institucijomis laikomos tos įstaigos, kurios gyventojams liepia laikytis griežtos rutinos, nustato, kada keltis, valgyti, leisti laisvalaikį, neatsižvelgdamos į individo pasirinkimą. Seimo kontrolierių ataskaitoje pažymima, kad ir mažose globos įstaigose privalomi individualūs socialinės globos planai laikomi formalumu, neperžiūrimi per nustatytą laikotarpį (kiek gyventojų Lietuvos globos įstaigose, žr. grafike).

Vidutinis gyventojų skaičius suaugusiųjų globos įstaigoje Lietuvoje. Šaltinis: Statistikos departamento duomenys

Vidutinis gyventojų skaičius suaugusiųjų globos įstaigoje Lietuvoje. Šaltinis: Statistikos departamento duomenys

Kaip konkrečiai reikės įgyvendinti pertvarką, savivaldybių darbuotojai dažnai dar nežino. „Socialinio darbuotojo 0,2 etato, o individualios priežiūros personalo – 4,1, organizuojant pamaininį darbą, – rodo dokumentus Šakių rajono mero pavaduotojas Edgaras Pilypaitis, kuriam tenka ieškoti sprendimo, kaip pasirūpinti tėvų globos netekusiu sunkią negalią turinčiu Gediminu (vardas pakeistas). Globos namuose vaikas buvo neramus, todėl jį apgyvendino mokykloje. Savivaldybė verčiau jį perkeltų institucinius globos namus Pabradėje, bet laukiančiųjų eilė niekaip nesistūmėjo. „Susiduriam su tokia problema, kad vaikui susirgus, ligoninė jo be lydinčio asmens nepriims. Iš kur rasti žmogų, kuris į ligoninę gulsis tiek, kiek jam reikės? Meldžiamės, kad tas vaikas nesusirgtų,“ – aiškina mero pavaduotojas. Savivaldybės darbuotojai iš nekalbančio vaiko niekaip nesužino, kuo būtent jam netiko gyvenimas šeimynos tipo globos namuose, sveikų vaikų apsuptyje.

D.Pūras kritiškai žiūri į smulkias institucijas ir paramą šeimynoms: „Šeimynos – specifiškai lietuviškas reiškinys, tarptautiniai ekspertai nesupranta, kas tai yra, ir aš nežinau, kaip šį terminą išversti. Kaip galima kokybiškai auginti 10-12 <svetimų vaikų? Nekalbu apie pseudošeimynas, kur globos namų pastatai lieka tie patys, tik skirtinguose korpusuose gyvena skirtingos pseudošeimynos ir vakare kartu geria arbatą,“ – negaili kritikos ekspertas, prisimindamas, kad privačiuose pokalbiuose valstybės tarnautojai esą atskleidę didžiausią savo baimę – kad beglobius vaikus gali įsivaikinti tos pačios lyties poros. Jiems esą tai baisiau nei vaikų patiriamas fizinis ir seksualinis smurtas įstaigose ar perteklinė fiksacija.

Praėjusių metų gegužę ES ombudsmenė Emily O’Reilly ėmėsi specialaus tyrimo dėl struktūrinės paramos naudojimo JT Neįgaliųjų teisių konvencijos neatitinkančioms veikloms. Pasiteisindamos, kad bendruomeninės paslaugos kaip nesisteigia, taip nesisteigia, valstybės atsigina nuo kaltinimų: „Argi būtų humaniškiau leisti [institucinės globos įstaigų] gyventojams tverti niūrią „šiandieną“, kol jie laukia geresnio „rytojaus“ perspektyvos?“ Blogos sąlygos (nepakankamas šildymas, maitinimas, netinkamos higienos sąlygos, privatumo ir reabilitacijos paslaugų trūkumas, gyventojų patiriamas fizinis, taip pat ir seksualinis smurtas) tampa pateisinimu kelti trumpalaikius tikslus gesinti šių problemų „gaisrą“.

Kad išvengtų klaidų ateityje, JT Neįgaliųjų teisių konvencijos komitetas išaiškino, kad valstybės turėtų sukurti deinstitucionalizacijos planus. Juose nustatytų konkrečius tikslus bei kada jie turėtų būti pasiekti (Vengrija kritikuojama, kad tokiam planui nusistatė 30 metų laikotarpį). Bendruomenine įstaigą reikėtų laikyti ne pagal jos dydį, o pagal tai, ar ji leidžia gyventojams būti nepriklausomiems, dirbti ir dalyvauti bendruomenės gyvenime.



Rašyti komentarą