Kaip mažos redakcijos gali augti, stiprinti bendruomenę ir pasiekti jauną auditoriją? Laikraščio „Žemaitis“ redaktorės patirtis iš „Innovation Fair“ – apie tai, ką gali duoti bendrystė, geras pavyzdys ir LIMENet parama.
„Etaplius“ redaktorė Irma Bagūnė grįžo iš LIMENet Inovacijų mugės su įžvalgomis, kurios gali pakeisti vietos žiniasklaidą. Sužinokite apie jos patirtį ir kvietimą teikti paraiškas LIMENet dotacijai – jūsų redakcijos pokyčiui ir stiprėjimui.
Iki 20 000 eurų finansavimas, tarptautiniai partneriai, mentorystė ir įtrauki žurnalistika – tai galimybės, kurios šiuo metu atviros vietos ir bendruomeninei žiniasklaidai. Tačiau šis kvietimas – ne tik apie paraiškas. Tai kvietimas į procesą, kuris stiprina žiniasklaidos atsparumą, padeda kurti prasmingus santykius su auditorija ir suteikia erdvės augimui.
Greitai besikeičianti žiniasklaidos aplinka reikalauja naujų sprendimų.
Todėl ši iniciatyva – ne tik finansinė parama, bet ir mentorystė, žinių mainai bei prieiga prie tarptautinės patirties.
Kai dalies žmonių balsai lieka neišgirsti, o svarbios temos nugrimzta į šešėlį – šviesą įjungia bendruomenė. Skirkite 1,2 % jau sumokėto gyventojų pajamų mokesčio (GPM) tarptautiniam judėjimui, siekiančiam aukščiausių žurnalistikos standartų – Media4Change.
Kultūros ministerijoje vyko žurnalistiką ir scenos meną sujungiantis renginys – pjesės „Kad laikas greičiau praeitų“ (autorė ir režisierė Kristina Marija Kulinič) skaitymas ir jį lydėjusi diskusija.
Sveiki,
kitais metais leisimės į naują kelionę. Neatsitiktinai dar šį rudenį tikomės prie bėgių, jungiančių visą Lietuvą į žurnalistų pokalbius apie nesėkmes, ir sukvietėme skirtingų Lietuvos redakcijų atstovus. Mūsų tikslas bendras – gėrio pergalė. Ką turėjome omenyje?
Su Mariam susitinkame vienoje iš Tbilisio kavinių. Čia ji dirba barmene, tai – pagrindinis jos darbas. Tačiau ne ką mažesnę jos gyvenimo dalį užima fotografija. Prieš devynerius metus ji pradėjo fotografuoti pogrindinę Sakartvelo kultūros sceną (underground culture – aut. past.): vakarėlius, savo draugus, muzikantus, menininkus. Iš pradžių tai buvo tik hobis, smagus užsiėmimas, tačiau ilgainiui fotografija tapo neatsiejama 28 metų merginos dalimi. Mariam fotografuodavo koncertus, atlikėjus ir vis dažniau jos stilius krypdavo į dokumentikos žanrą.
Su Mariam susitinkame vienoje iš Tbilisio kavinių. Čia ji dirba barmene, tai – pagrindinis jos darbas. Tačiau ne ką mažesnę jos gyvenimo dalį užima fotografija. Prieš devynerius metus ji pradėjo fotografuoti pogrindinę Sakartvelo kultūros sceną (underground culture – aut. past.): vakarėlius, savo draugus, muzikantus, menininkus. Iš pradžių tai buvo tik hobis, smagus užsiėmimas, tačiau ilgainiui fotografija tapo neatsiejama 28 metų merginos dalimi. Mariam fotografuodavo koncertus, atlikėjus ir vis dažniau jos stilius krypdavo į dokumentikos žanrą.
„Vieną baisiausių protestų prisimenu 2013 metais – buvo minima antihomofobijos diena Tbilisyje. Per televizorių mačiau, kaip tūkstančiai žmonių gatvėje puolė LGBTQ+ bendruomenės narius, norėjusius paminėti šią dieną. Dėl amžiaus, man dar buvo per anksti dalyvauti šiame mitinge, bet prisimenu, kaip stipriai išsigandau, stebint tuos agresyvius žmones per televizorių… Net bažnyčios atstovai juos vaikė ir puolė. Mano kūnas tiesiog drebėjo“, – vieną iš savo nemalonių patirčių man pasakoja Luca Bitchikashvilli-Lucrezia.