Su Mariam susitinkame vienoje iš Tbilisio kavinių. Čia ji dirba barmene, tai – pagrindinis jos darbas. Tačiau ne ką mažesnę jos gyvenimo dalį užima fotografija. Prieš devynerius metus ji pradėjo fotografuoti pogrindinę Sakartvelo kultūros sceną (underground culture – aut. past.): vakarėlius, savo draugus, muzikantus, menininkus. Iš pradžių tai buvo tik hobis, smagus užsiėmimas, tačiau ilgainiui fotografija tapo neatsiejama 28 metų merginos dalimi. Mariam fotografuodavo koncertus, atlikėjus ir vis dažniau jos stilius krypdavo į dokumentikos žanrą.

„Vieną baisiausių protestų prisimenu 2013 metais – buvo minima antihomofobijos diena Tbilisyje. Per televizorių mačiau, kaip tūkstančiai žmonių gatvėje puolė LGBTQ+ bendruomenės narius, norėjusius paminėti šią dieną. Dėl amžiaus, man dar buvo per anksti dalyvauti šiame mitinge, bet prisimenu, kaip stipriai išsigandau, stebint tuos agresyvius žmones per televizorių… Net bažnyčios atstovai juos vaikė ir puolė. Mano kūnas tiesiog drebėjo“, – vieną iš savo nemalonių patirčių man pasakoja Luca Bitchikashvilli-Lucrezia.

Ketvirtajame tinklalaidės epizode žurnalistas Lukas Paškevičius nagrinėja psichikos ligomis sergančių lietuvių reintegracijos į visuomenę bei paslaugų transformacijos temą ir kelia klausimą: „Kokio kaimyno nenorėtumėte?“ Beveik dešimtmetį tokio klausimo mokslininkai klausia lietuvių. Prabėgus ne vieniems metams atsakymai nesikeičia – kaimynystėje lietuviai nenorėtų gyventi šalia romų tautybės ir psichikos negalią turinčių asmenų. Visgi, mūsų šalyje per pastaruosius metus įvyko nemenka transformacija – pensionatų grotos krito, o jas pakeitė miestuose ir rajonuose statomi grupinio gyvenimo namai. Vienuose jų, Kauno rajone, apsilankė ir L. Paškevičius.

Švenčionėlių geležinkelio stotis. Čia svečiuodamiesi patys įsitikinome, kaip šalia traukinių bėgių verčiamas naujas šio miesto puslapis, – į jį atvyksta naujos kartos atstovai, norėdami pažinti šią vietą ir tapti liudininkais to, kuo virs čia besikuriančiųjų sumanymai.

Vieni naujos dvasios siekiantys įpūsti naujakuriai čia ketina įgyvendinti skandinavišką idėją, kiti tiesiog džiaugiasi dėl to, kad jų atžala turi galimybę augti arčiau gamtos arba kad čia gyvendami prisideda prie kultūrinės vietinių veiklos.

Trečiajame tinklalaidės epizode žurnalistė Justė Ancevičiūtė nagrinėja erkinio encefalito temą bei kartu su ekspertais aptaria: kodėl Lietuva yra tarp pasaulio šalių, kuriose fiksuojamas didžiausias užsikrėtimų erkiniu encefalitu skaičius? Ar mūsų šalyje aptinkama daugiau erkių ir uodų nei prieš keliolika ar keliasdešimt metų? Kokios naujos vabzdžių rūšys ir jų pernešamos ligos stebimos Lietuvoje ir Europoje? Kokį pavojų jos gali kelti šalies gyventojams?

Prieš rinkimus prie Seimo vyko LGBT+ bendruomenės atstovų protestas, kuriuo, kaip pažymėjo organizatoriai, išreiškiamas nepasitenkinimas valdančiųjų nesugebėjimu išpildyti pažadų ir įteisinti tos pačios lyties porų partnerystės. Tiesa, šios kadencijos parlamentas po svarstymo yra pritaręs valdančiosios daugumos partijų inicijuotam Civilinės sąjungos įstatymo projektui. Tam, kad jis būtų priimtas, Seimas turėtų balsuoti dar kartą. Protesto organizatorių nuomone, šis klausimas sprendžiamas per lėtai. Panašiai situaciją Lietuvoje dėl partnerystės įteisinimo ir kitų svarbių „queer“ žmonėms klausimų mūsų šalyje pamatė ir čia, per „Vilnius Pride“, svečiavusis žurnalistė iš Vokietijos Norma Schneider. Ji ne tik aprašė eitynių nuotaikas, tačiau ir plačiau pažvelgė į „queer“ žmonių situaciją mūsų šalyje bei iškėlė Partnerystės įstatymo svarbos klausimą. Pateikiame jos tekstą.

Mūsų sudievintų žinomų žmonių gyvenimai už uždarų durų kitokie nei mūsų? O gal kaip tik labai panašūs? Kokių tradicijų jie laikosi, kaip auklėja savo vaikus, kai namuose nuo galvos nusikelia nematomas „žvaigždžių karūnas“? Paslapties šydą Bendra.lt praskleidė Lietuvoje žinomų veidų atžalos.

Rugsėjį BEDRA.lt redakcijoje kilo įdomi dilema: ar kalbintas žmogus atviraudamas netyčia pernelyg neapsinuogino? Interviu medžiaga labai autentiška, bet ar reikėtų ją naudoti? Šis atvejis man priminė lenkų dokumentinio kino režisieriaus Marcelio Łozińskio 1974 metais išleistą filmą „Vizitas“ („Vizyta“). Jame pasakojama apie kaime gyvenančią ūkininkę Urszulą Flis.

Vaikai, augantys žinomų Lietuvoje tėvų šeimose, nuo ankstyvos vaikystės moka žinomumo kainą. Viena jos sudedamųjų – susidūrimas su socialiniu spaudimu – išankstinėmis nuostatomis, siejamomis su jų tėvais ir dėl to jiems keliamais atitinkamais lūkesčiais. Kalbinti pašnekovai – atvirai apie tai, ką teko dėl to išgyventi.

Tęsiame ilgai lauktą „Media4Change“ bendruomenės tinklalaidžių seriją „Būna (nie)kam (ne)rūpi“, kuri kviečia kalbėti apie visuomenei svarbias, tačiau dažnai nepakankamai aptariamas temas. Antrojoje tinklalaidėje žurnalistė Justė Ancevičiūtė gilinsis į Lietuvos miestų prisitaikymą klimato kaitos akivaizdoje bei aptars, kokių veiksmų būtina imtis, kad būtų užtikrinta saugi ateitis.

42-ejų siras Mohanadas (vardas pakeistas, tačiau redakcijai žinomas) ne pirmus metus gyvena Lietuvoje. Per šį laiką vyras prisipažįsta patyręs nemažai sunkumų. Daugiausia jų kilo norint vėl gyventi kartu su šeima ir ieškant būsto.

Panemunė – miestas Vakarų Lietuvoje. Vos 416 metrų Karalienės Luizės tiltu ir atsiduri rusijos Sovetske. Tai byloja ir Panemunės gyventojams iš toli matoma ant vieno iš rusijos pusėje stovinčių namų fasadų išpiešta agresijos simboliu tapusi didžiulė Z raidė. Tačiau grįžkime šiapus tilto. Čia – miestas, kuriame neliko nei pašto, nei mokyklos, nei parduotuvių, bet žmonės ir toliau gyvena savo gyvenimą. Ne vienas šiame miestelyje anapus yra dirbęs, o kai kurie darbo tikslais pėstute iš čia pasiekia tikslą ir šiandien.

Ignas Krasauskas, nuo rugpjūčio esu naujasis BENDRA.lt auditorijos atstovas. Šiose pareigose po pertraukos grįžta į žiniasklaidą, kurią supranta kaip procesą, grįstą savikritika ir nuolatiniu mokymusi.

„Zombių miestas“ – šalia Baltarusijos pasienio įsikūręs Didžiasalis ilgus metus bandė atsikratyti šios etiketės. Gal pagaliau pavyko? Vietos gyventojai šiandien visiškai kitaip regi šį kaimą – tai puiki vieta pasitikti žilą senatvę, jausti bendruomenės palaikymą, kasdien įkvėpti gamtos ir ramybės.

Startuoja ilgai laukta „Media4Change“ bendruomenės tinklalaidė „Būna (nie)kam (ne)rūpi“. Ji kviečia kiekvieną mūsų kelti visuomenei aktualius, bet nepakankamai dėmesio sulaukiančius klausimus. Pirmojoje tinklalaidėje išgirsite Luką Paškevičių, kuris šį kartą gilinsis į seksualinę prievartą naktinio pasilinksminimo vietose.

Ekvadorietė Kenia Lietuvą vadina vieta, kurioje ji suaugo. Nors iš pradžių nebuvo lengva – suprato, kad kaip atvykėlė turės įrodyti savo vertę, – jei lietuviui užteks vieno sertifikato, jai reikės bent dviejų. Vis dėlto pastudijavus ir kuriant gyvenimą čia jai buvo kur kas paprasčiau, nes išlaikė suvokimą, kad tiesiog turi prisitaikyti.

Trisdešimtmetis Martynas iš Vilniaus prieš penkerius metus kasdien kelias valandas praleisdavo spoksodamas arba į kompiuterio ekraną, arba – į lubas. Jis tenkinosi menkai apmokamu darbu kino teatre, o bičiulių neturėjo – bendravo su kolegomis. Tuomet jis dar nė karto nebuvo užmezgęs santykių su mergina, nors jo amžiuje paprastai dažnas turi antrąją pusę. Šią apatiją gyvenimui jaunas vyras atvirai įvardija kaip polinkį į depresiją.

Naujausias eksperimentas apie abortų prieinamumą Lietuvoje, pasiekęs tūkstančius skaitytojų, turbūt yra vienas svarbiausių BENDRA.lt darbų. Nors legalus jau pusantrų metų, vaistinis abortas vis dar neprieinamas ir paliktas vertybiniams gydytojų sprendimams.

Dešimtmečius į Lietuvą kelią skynusis galimybė nutraukti nėštumą vaistiniu būdu laikoma žmogaus teisių ir mokslo pergale, tačiau praėjus pusantrų metų po jo legalizavimo aiškėja ne tik tai, kad paslaugą sunku gauti, bet ir tai, jog jos prieinamumą galėjo smarkiai apriboti abortų priešininkai.

Šis darbas parengtas BENDRA.lt bendradarbiaujant su Lrt.lt

Tekstas: Jurga Bakaitė, www.lrt.lt

Vaizdo pasakojimas ir nuotraukos: Elena Reimerytė, BENDRA.lt

Žurnalistinis eksperimentas ir „vox populi“: Aistė Kalčytė, BENDRA.lt

Pasaulio sveikatos organizacijos (PSO) tyrimai rodo, kad pacientės gali sėkmingai nutraukti nėštumą vaistais pačios, tereikia žinoti savo ciklą, o testas su savaičių indikatoriumi rodo, kiek savaičių moteris laukiasi. PSO rekomenduoja plačiau taikyti telemediciną, tai atsispindi ir Jungtinės Karalystės praktikoje. Tačiau Lietuvoje moterys ir gydytojai apkraunami procedūromis ir vizitais, kurie kitose šalyse nelaikomi būtinais.

Tekstas: Jurga Bakaitė, www.lrt.lt

Vaizdo pasakojimas ir nuotraukos: Elena Reimerytė, BENDRA.lt

Žurnalistinis eksperimentas ir „vox populi“: Aistė Kalčytė, BENDRA.lt

Kubietis Carlosas Oscaras Cruzas Gámezas – muzikantas, perkusininkas, trijų vaikų tėvas – jau kurį laiką kuria gyvenimą Lietuvoje. Šiuo metu jis turi leidimą gyventi ir dirbti čia, tačiau jo vaikams prieglobstis mūsų šalyje nebuvo suteiktas.

Moterys, paskambinusios į gydymo įstaigų registratūras ir paprašiusios užrašyti medikamentiniam abortui, girdi nuostabą, tikinimus, kad reikalauja nelegalios procedūros, dezinformaciją, net gailestį, kad negalima padėti, ir tik retais atvejais – patikinimą, kad gali ateiti pas gydytoją. Ir tai ne tik valstybinės poliklinikos, bet ir moderniausiomis prisistatančios prestižinės klinikos.

Tekstas: Jurga Bakaitė, www.lrt.lt

Vaizdo pasakojimas: Elena Reimerytė, BENDRA.lt

Žurnalistinis eksperimentas: Aistė Kalčytė, BENDRA.lt

„Man, kaip ir jums, nepatinka priklausomybių kankinami žmonės“, – šiemet rašė portalo „15min“ direktorius Tomas Balžekas, priešinęsis lošimų reklamos draudimui ir jį siedamas su žiniasklaidos išlikimu savo komentare „Uždrauskite žiniasklaidą“. Kitais žodžiais tariant, jei seksis lošimų verslams, seksis ir žiniasklaidai.