Nekalbinama visuomenės dalis
Atliekant žiniasklaidos stebėseną vienas kriterijų, pagal kuriuos žurnlalistiniai darbai buvo vertinami – visuomenės grupės aktyvumas. Tai yra, ar grupės atstovas/narys buvo kalbinamas ar ne (tik minimas, apie jį kalbama/rašoma). Šis faktorius yra svarbus dėl to, kad parodo, kaip visuomenei pateikiama grupė – kaip pasyvi visuomenės dalis, ar kaip aktyvi, dalyvaujanti.

Pažeidžiamos grupės įgalinimo kalbėti žiniasklaidoje svarbą  pabrėžia  Queen Marry Londono universiteto teisės profesorius, parašęs knygas neapykantos kalbos ir neapykantos kurstymo tematikomis Eric Heinze. Jis atkreipia dėmesį, kad socialinės atskirties grupių kalbinimas yra svarbus etiškos žiniasklaidos priemonės bruožas. „Žiniasklaida turėtų parodyti gerosios praktikos pavyzdį, kaip neapykantos kalbos diskursas gali būti pradedamas ir vystomas toliau. Svarbiausias dalykas, kurį gali padaryti žurnalistai yra humanizuoti savo žurnalistinių darbų subjektus (kai kalbame apie visuomenės grupes). Juk labai dažnai žmonės yra susidarę itin neigiamą mažumų įvaizdį. Leiskite žmonėms kalbėti patiems už save, parodykite juos visuomenei kaip žmones, nes juk jie tokie ir yra“, – tvirtina profesorius E. Heinze.

Konteksto svarba

Daugiausia aptariamame laikotarpyje suskaičiuota žurnalistinių darbų neutraliame kontekste – kiek daugiau nei pusė visų darbų. Neutraliu kontekstu apibrėžiame žurnalistinius darbus, kuriuose socialinės atskirties grupė pasirodo, kai yra išlaikoma nuomonių pusiausvyra, tekstas nėra akivaizdžiai negiamas (pavyzdžiui, kriminalas) arba aiškiai teigiamas (pavyzdžiui, šventės reportažas).  Kaip vieną neutralaus konteksto pavyzdžių galima pateikti naujienų portalo 15min.lt tekstą „71-asis Venecijos kino festivalis. Septintoji diena: balandis žaismingai nutūpė ant nuvytusios šakos“. Jame aprašomas filmas ir minima filmo heorjė – dauno sindromą turinti mergaitė. „Dauno sindromą turinti mergaitė paaiškina mokytojai eilėraštį apie balandį, kuris nutūpė ant šakos nelaimingas“, – rašo 15min.lt.

Šioje analizėje teigiamu kontekstu laikytini tie žurnalistiniai darbai, kuriuose kalbama apie gerus įvykius – šventes, pergales, pasiekimus, laimėjimus, įveiktus sunkumus ir t.t. Laikraščio „Klaipėda“ tekstas „Dėmesys budistams – stebinantis“ yra puikus pavyzdys, kaip tam tikra religinė visuomenės grupė yra vaizduojama teigiamame kontekste. Šio teksto autorius kalba apie Budos relikvijų parodą Klaipėdoje.

Neigiamo konteksto žurnalistiniai darbai yra apie kriminalinius įvykius, konfliktus, nelaimes, stichines tragedijas, primenant istorinius konfliktus ir nusikaltimus, kuriuose neigiami reiškiniai yra siejami su publikacijose analizuojamomis grupėmis. Pavyzdžiui, Lrytas.lt publikavo tekstą pavadinimu „Klaipėdoje ardomas kvaišalų platinimo tinklas?“, kuriame rašoma, kad yra įtariama, jog narkotinės medžiagos „keliavo iš Vilniaus čigonų taboro“. Viename sakinyje romų grupė stigmatizuojama, stereotipizuojama, keliamos neigiamos asociacijos ir konotacijos. Tai pagrįsti galima tuo, kad naudojamas netinkamas terminas „čigonas“ turintis neigiamą konotaciją, romai siejami su nusikalstama veika, jų gyvenvietė su šios veikos židiniu.

Retorika, kuri naudojama, vaizduojant visuomenės grupes

Bernardinai.lt straipsnyje „Naujųjų tikybos mokymo metų atidarymo šventė Kaune“ rašo: „Psichoterapeutas pasidalijo, kaip kalbėtis su jaunimu apie homoseksualumą, atskleisti jį kaip žmogaus sielos kentėjimą, kaip potraukį, kuris kyla iš emocinių traumų, gimtinės tapatybės sužeistumo vaikystėje. Emocinis sužeistumas, kaip minėta konferencijoje, gali būti išgydomas (beje, ir su maldos pagalba)“. Čia homoseksualumas vaizduojamas kaip liga, kurią reikia gydyti. Tai yra akivaizdus neigiamas grupės vaizdavimas. Seksualinė orientacija aprašoma kaip kančia, emocinis sužeidimas.

Kėdainių rajono laikraštis „Rinkos aikštė“ tekste „Kėdainiuose ir Izraelyje pagerbė Holokausto aukų atminimą“ prisimena istorinius įvykius, nusikaltimus. Žydų bendruomenė čia matoma Holokausto ir Antrojo pasaulinio karo kontekste. Žiniasklaidoje žydų grupės vaizdavimo tendencija išlieka tokia pati ir nekintanti – jie minimi neigiamame istoriniame kontekste, viktimizuojami, jų gailima arba jie kaltinami.

Tokios grupės kaip totoriai, karaimai, žydai (tiksliau, tautinės mažumos) buvo vaizduojamos regioninėje žiniasklaidoje, tik keliais atvejais pasirodydavo nacionalinėse visuomenės informavimo priemonėse.

Neapykantos kalbos rizika

Kalbant apie socialinės atskirties grupes (šiuo atveju, jas vaizduojant žiniasklaidoje), reikia atkreipti dėmesį į žurnalistų vartojamą retoriką. Šiuo atveju yra didelė rizika neapykantos kalbai, pavyzdžiui, Lietuvos Seimo nario Petro Gražulio kalbos ir veiksmai. Žurnalistas turi būti atsargus pranešdamas apie vieną ar kitą pažeidžiamą grupę ir ypač jei apie grupes kalba jų netoleruojantys, jas diskriminuojantys asmenys. Čia kyla rizika, kad žurnalistas taps „megafonu“ neapykantos kalbai.

Tą ypač pabrėžia neapykantos kalbos raišką tarptautiniame kontekste analizuojantis Britanijos imperijos ordino narys, Bendruomėns saugumo fondo užsienio reikalų direktorius Michael Whine tvirtina, kad žiniasklaida turi būti labai atsargi pateikdama informaciją visuomenei (ypač kalbant neapykantos kalbos kontekste). „Žurnalistai gali mesti iššūkius vyriausybei bei savo skaitytojams, tačiau jie neturėtų naudoti savo padėties skatinti neapykantos kalbą. Jie turėtų pasinaudoti savo padėtimi mažinti stereotipus ir blogą tam tikrų visuomenės grupių įvaizdį. Žiniasklaida čia vaidina labai svarbų vaidmenį ir ji turi tai suvokti“, –  sako M. Whine.