Tai puikūs klausimai ir džiaugiuosi, kad jie kyla.

Auditorijos atstoves ar atstovus Lietuvoje turi tik dvi žiniasklaidos priemonės – BENDRA ir LRT, tad pats reiškinys vis dar naujas ir turbūt kiek neįprastas. Šio žmogaus atsakomybės – bendrauti su auditorija, atsakyti į skundus ar klausimus dėl žurnalistų darbo ir redakcijoje priimamų sprendimų. Atsakyti ne atstovaujant redakcinei komandai, o klausiant žurnalistų, kodėl jie elgėsi vienaip ar kitaip. Jei tokių paklausimų ar komentarų nėra, peržiūrėti turinį pačiai, nagrinėti, kiek jis dera su redakcijos etikos principais. Ir visa tai neslepiant pateikti viešai. Nes atvirumas didina pasitikėjimą, diskusijų kultūra prisideda prie žiniasklaidos raštingumo, o klaidas pripažįstantys žurnalistai vadovaujasi aukštais darbo standartais.

Tai, ko sakėme, kad Lietuvoje vis dar trūksta, nors stiprios žurnalistikos, ypač tiriamosios, atsiranda vis daugiau.

BENDRA redakcija maža, tad jos sprendimas nuo pat pradžių turėti etikos atstovę yra drąsus ir ambicingas. Man regis, rodantis lyderystę ir kad nereikia bijoti atskleisti žurnalistikos darbo užkulisių. Ne tik užduoti sunkius klausimus pašnekovams, bet ir sulaukti jų patiems.

Mano tikslas nėra kritikuoti, nors suprantu, kad gali taip atrodyti. Esu sulaukusi tokių komentarų. Žurnalistai dirba dėl viešojo intereso, dalis jų per daugelį metų darbo užsitarnavo profesinės pagarbos ir yra autoritetas kitiems. Kiti viešojoje erdvėje yra gerai žinomi, tad jiems sulaukti komentarų ar klausimų dėl jų darbo kokybės iš auditorijos atstovų yra nauja.

Kaip sakė Estijos Nacionalinio transliuotojo ombudsmenas Tarmu Tammerk, rudenį viešėjęs Lietuvoje, žurnalistų bendruomenė gali tapti gan gynybiška, kai prasideda diskusijos dėl jų darbo.

Tuo pačiu svarbu suprasti, kad žurnalistai dėl didelio greičio ir lūkesčių jų atžvilgiu ne visada žino, kad, pavyzdžiui, tam tikri terminai, žodžiai gali būti įžeidūs ar stigmatizuojantys. Mes galime tikėtis, bet jie nebūtinai bus žmogaus teisių ekspertai, nebūtinai jautrūs kontekstui, ir dažnai, be to, liekantys vieni, kai reikia nuspręsti, kaip rašyti. Estijos redakcijose jau atsiranda atskiros pareigybės, kurios konsultuoja žurnalistus etikos klausimais. Galima turėti daugybę etikos kodeksų, bet jie paprastai būna bendro pobūdžio dokumentai, neatsakantys į kasdien kylančius klausimus. Tikiuosi, kad tokios pareigybės atsiras ir Lietuvoje.

Šią savaitę teko dalyvauti žiniasklaidos atstovams skirtuose mokymuose, kuriuos rengė Lietuvos negalios organizacijų forumas. Surinkti pavyzdžiai rodo, kad dažnai žurnalistai arba stigmatizuoja negalią turinčius žmones, arba iš jų padaro didvyrius: „nepaisant negalios, ji yra stipri“, „jis nugalėjo savo negalią“ arba „žmonių su negalia supergalios“. Matosi, kad dar nemokame rašyti apie asmenis, turinčius negalias, bet džiugu, kad žurnalistai klausosi, mokosi ir tokiuose sesijose dalyvauja. Taip principų prisotinti etikos kodeksai įgauna konkrečias formas ir persikelia į straipsnius ir reportažus.

Šis darbas parengtas Bendra.lt įgyvendinant Europos Sąjungos PERSPECTIVES ir „Bendradarbiavimu ir įtraukumu grįstos kritinio mąstymo laboratorijos“, kuri yra Aktyvių piliečių fondo (APF), finansuojamo Norvegijos finansinio mechanizmo lėšomis, projektus. 

Darbas iš dalies finansuojamas Europos Sąjungos. Išsakyti požiūriai ir nuomonės yra tik autoriaus (-ių) ir nebūtinai atspindi Europos Sąjungos ar Europos Komisijos požiūrį ir poziciją. Nei Europos Sąjunga, nei pagalbą teikianti institucija negali būti laikomos atsakingomis.