07 balandžio 2021
https://www.media4change.co/lt/reactions/v-kontvaine-nuostatos-keisis-kai-pradesime-matyti-zmones-o-ne-tautybe/?page&reactions=v-kontvaine-nuostatos-keisis-kai-pradesime-matyti-zmones-o-ne-tautybe&post_type=reactions&name=v-kontvaine-nuostatos-keisis-kai-pradesime-matyti-zmones-o-ne-tautybe
V. Kontvainė: nuostatos keisis, kai pradėsime matyti žmones, o ne tautybę

Etninių tyrimų instituto visuomenės nuostatų tyrimai jau 15 metų rodo tą patį: romų tautinė bendrija – nepalankiausiai vertinama visuomenės grupė. Instituto mokslo darbuotoja Vita Kontvainė pastebi, kad romų bendruomenė – nedidelė, ją sudaro apie 2000 narių, todėl labai dažnai žinios apie romus remiasi gandais ir žiniasklaida.

V. Kontvainė: nuostatos keisis, kai pradėsime matyti žmones, o ne tautybę

Etninių tyrimų instituto visuomenės nuostatų tyrimai jau 15 metų rodo tą patį: romų tautinė bendrija – nepalankiausiai vertinama visuomenės grupė. Instituto mokslo darbuotoja Vita Kontvainė pastebi, kad romų bendruomenė – nedidelė, ją sudaro apie 2000 narių, todėl labai dažnai žinios apie romus remiasi gandais ir žiniasklaida.

Pastarojoje romai kalbinami retai, jiems tenka „kito“, „svetimo“ vaidmuo. Nuostatos pasikeis, kai pradėsime matyti žmones, o ne jų tautybę, sako V. Kontvainė.

Pokalbis su V. Kontvaine – pirmoji Media4Change pokalbių ciklo apie stereotipus, nuostatas ir romų vaizdavimo žiniasklaidoje problematiką dalis.

Antrąją dalį su romų bendruomenės nare Rasma Pažemeckaite skaitykite čia.

Trečiąją dalį su Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnybos atstove Aliona Gaidarovič rasite čia.

– Vita, Etninių tyrimų institutas atlieka visuomenės nuostatų tyrimus, kurie rodo, kad romai yra nepalankiausiai vertinama visuomenės grupė. Toks rezultatas išsilaiko per metų metus. Ar galėtumėte pasakyti kokios to priežastys?

– Taip, metodika, kurią mes taikome, leidžia stebėti tam tikras tendencijas ir, aš manau, čia didžiausia vertybė, kad mes galime pastebėti pokyčius, kurie vyksta visuomenės nuostatų klausimu. Lengviausia suprasti, kaip keičiasi visuomenės nuostatos, kai žiūri ne vien į vieną grupę, bet į kelias. Tai mes matome, kad šiaip visuomenės nuostatos gali keistis skirtingų grupių atžvilgiu. Pavyzdžiui, žydų etninės religinės grupės: matome, kad tos nuostatos ženkliai pagerėjusios. 

Kalbant apie romus, didelė ir pagrindinė žiniasklaidos informacijos dalis buvo apie Kirtimų taborą, ir praktiškai vienintelis įvaizdis romo, kurį turime žiniasklaidoje, tai ir yra narkotikais prekiaujantis Kirtimų taboro gyventojas. Ir tai vienaip ar kitaip buvo eskaluojama tiek politikų, pavyzdžiui, Artūro Zuoko laikais, tiek po jo kitų politikų. Sklido nuolatinės kalbos apie taboro iškeldinimą į vieną ar kitą savivaldybę ir vėl sukeldavo bangas, prieštaraudavo savivaldybės gyventojai. Taboras kėlė didelę baimę, negatyvius jausmus, siejant jį su ten vykstančiais nemaloniais įvykiais.

Dabar, kai nebeliko taboro, bus įdomu stebėti, ar keičiasi žiniasklaidos fonas ir visuomenės nuostatos romų atžvilgiu, ar ne. Nes romų bendruomenė, kaip ir žydų, nėra didelė Lietuvoje ir yra mažėjanti – apie 2000 gyventojų Lietuvoje. Todėl nėra taip, kad daugelis būtų turėjęs asmeninį kontaktą su jais. Paprastai tos žinios apie romus remiasi gandais arba žiniasklaidos pateikiama informacija.

Dažnai kultūriškai skirtingos visuomenės grupės vaizduojamos paviršutiniškai. Iš vienos pusės, romai pateikiami per nusikaltėlio, apgaviko prizmę, iš kitos pusės, parodijuojant jų tradicijas, aprangą, mistifikuojant juos. Kaip galėtumėte paaiškinti tokį kategorizavimą? Kokios galėtų būti jo įveikos strategijos?

– Yra didelė praraja tarp romų ir lietuvių grupių, didelis abipusis nepasitikėjimas tiek iš vienos, tiek iš kitos pusės. Ir tada to susikalbėjimo yra labai nedaug. Stebint romus žiniasklaidoje, ypatingai televizijos formate, matoma, jog romai vaizduojami tarsi paukščiai: garsiai „čiauškantys“, bet nieko nepasakantys, netolygūs pašnekovai. Ir iš tikrųjų jei žmones filmuoja ypatingoje stresinėje situacijoje, kai vyksta policijos kratos, ar vietoje, kurioje vyksta namų griovimas, ramų pokalbį, prie kurio esame įpratę, labai sudėtinga išgirsti. Būtent tada romai yra filmuojami kaip egzotiniai kitos kultūros atstovai. 

Kiekvienai kultūrai yra svarbu turėti savo „kitą“, tai lietuvių „kitas“, manau, yra romai iš dalies. Apsibrėžiant per tai, kokie esame ir nesame: romai nekultūringi, o va mes jau kultūringi ir panašiai. 

– Kaip būtų galima pakeisti nusistovėjusias nuostatas? 

Visų pirma, matyti žmones, o ne jų tautybę, ką tie žmonės turi pasakyti, kaip jie mato pasaulį, kas jiems svarbu. Kai aš pradėjau su savo disertaciją 2008 m., romų vaizdavimas buvo išskirtinai negatyvus ir praktiškai nebuvo galima nieko teigiamo pasakyti apie romų tautybės asmenį. Mano taktika tada buvo kalbėti apie vaikus, nes vaiką taip demonizuoti yra sudėtingiau. Tuo metu ta taktika buvo ,,sužmoginti“ romus, parodyti, kad jie taip pat žmonės, tai nėra tik ,,nužmoginti“ asmenys, apie kuriuos tiktai negatyvius dalykus galima kalbėti. Su tuo kažkiek dalykai pasikeitė, nes pradėta kalbėti apie problemas, su kuriomis romai susiduria. 

Tai gal nėra labai sveikintinas dalykas, nes iš vienos pusės kalbėjimas apie vaikus suteikia tokią patriarchalinę, vertikalią globą, kuri dabar jau yra teisingai kritikuojama. Dažnai atsakas į negatyvą – romų vaizdavimas kaip aukos, kaip tam tikros grupės, kuriai reikia padėti, ją gelbėti, spręsti jos problemas – ilgalaikėje perspektyvoje nėra gera strategija. Iš tikrųjų, reikia to atsisakyti, reikia daugiau lygiavertiškumo, galvoti apie žurnalistines strategijas ir tikrai gaudyt save, jeigu tu manai, kad kažkaip tikrai nori jiems padėti ar kažką išspręsti. Tai nėra geras išeities taškas. Pirmiausia, turi suprasti, kas atsitiko, kodėl ten taip yra, kalbėtis, girdėti kelis balsus, žiūrėti kokia situacija ir tada jau bandyti tai perteikti skaitytojui.

– Žurnalistų publikacijose romai kalbinami retai. Kaip jūs manote, kodėl taip yra ir ar tai yra būtent vien romų nepasitikėjimas žiniasklaida, ar tai yra žiniasklaidos nenoras kalbinti? Kaip būtų galima tai pakeisti?

– Manau, problema yra ta, kad nėra daug romų bendruomenės lyderių, viešų kalbėtojų. Mes galim suskaičiuoti ant pirštų, kas kalba: Rasma Pažemeckaitė, Ištvanas Kvik. Prieš kelis metus buvo žmonių, kurie galėdavo kalbėti. Dalis jų išvažiuoja (kalbu jau apie vyresnės kartos romus, prieš 10-15 m.). Yra romų, kurie išsilavinę ir gali labiau reflektuoti žurnalistui apie situaciją, ne tik iš savo perspektyvos kalbėti, bet ir pažvelgti plačiau. Tokių romų yra, bet jie nėra vieši asmenys, kaip romų tautybės asmenys. Nes jeigu žmogus yra kažką pasiekęs, jam išeiti ir prisistatyti kaip romų tautybės vis dar yra tam tikra stigma.

Taip pat bendruomenės atstovavimas nėra toks paprastas, nes bendruomenė sudaryta šeimų pagrindu. Yra atskiros šeimos, vienos daugiau bendrauja, kitos – mažiau. Kalbėjimas romų vardu romams yra problematiškas. 

Iš romų yra tas nepasitikėjimas Lietuvos žiniasklaida ir šiaip nenoras būti viešu asmeniu. Dėl to tikrai yra sudėtinga girdėti tuos balsus. Reikia ieškoti organizacijų, kurios dirba su romais, pačias romų organizacijas kalbinti, tiesiog tiesti tuos tiltus ir bandyti ieškoti iš bendruomenės vidaus žmonių, nes jeigu atsiranda, yra tas palaikymas: ,,gerai pašnekėjai“, ,,gerai kažką padarei“. Bet tai nėra lengva.

– Tikriausiai pastebite ir teigiamo vaizdavimo pavyzdžių, kokie jie būna?

– Dažniausiai tai yra tie teigiami asmenys, kurie eina ir kalba, pavyzdžiui, Božena Karvelienė, kuri nemažai padarė, daug kalbėjo apie diskriminaciją darbo rinkoje; Rasma Pažemeckaitė yra stereotipus savo elgesiu laužanti asmenybė, pristačiusi kitokį romės moters įvaizdį viešojoje erdvėje; Ištvanas Kvik tuo tarpu formuoja tradicinį romų kultūros įvaizdį (per kultūrą, papročius, verslumą). Bet tų kalbėtojų nėra daug iš romų bendruomenės. 

Kaip kalbėti apie romus žurnalistui? Arba vaizduojama asmenybė, kuri yra šauni, arba konfliktas, drama, nusikaltimas ar kažkas neigiamo. 

Yra svarbu ,,kitame“ atpažinti save. Pažinti, kad jie gyvena tomis pačiomis problemomis, kaip ir aš. Kita strategija – parodyti ir tas išskirtines problemas, su kuriomis romai susiduria, pvz., taboro namų griovimą. Tai juk nėra tai, su kuo gali susitapatinti daugelis lietuvių šeimų. Bet reikia rasti formatą, kuris padėtų tą atskleisti, ir saugotis savo stereotipų, egzotizuoti, kad šie žmonės labai jau unikalūs savo kultūra ir dramatiškai skiriasi ir dėl to noriu apie juos rašyti, ar noriu juos išgelbėti nuo ko nors.

Žurnalistui svarbu sau atsakyti, kodėl jis nori apie tai rašyti ir tada bus aiškiau reflektuoti, kokią strategiją reikėtų naudoti. NARA kolektyvas man patiko, kiek jie dėmesio jie skiria savęs gaudymui: ar aš neklystu šitoje vietoje, ar aš nekartoju tų senų klišių. Nes tikrai lengviausia parašyti, kai tu jau žinai, kaip rašyti. Bet tas neveikia.

– Jūs minėjote, kad romų vaizdavimas susijęs su visuomenės nuomone. Ar esate pastebėję, kad nuomonė kito tam tikru periodu būtent dėl to, kaip romų bendruomenė buvo vaizduota tuo metu?

– Taip, mes stebime, kada neigiamos nuostatos pakyla. Su romų bendruomene mes nepastebėjome didelių ryškių pagerėjimų, bet pastebėjome pablogėjimus. Vienas iš atvejų buvo apie 2005 m., kai pirmą kartą matavome. Pirmasis matavimas buvo labai negatyvus romų bendruomenės atžvilgiu, bet ten akivaizdžiai galima sieti su pirmuoju Artūro Zuoko bandymu ir politiniu manipuliavimu griaunant taboro namus. 2004 m. gruodį buvo visas tas šou. Ir tada buvo stiprios neigiamos nuostatos, nes tam, kad būtų galima griauti visą taborą, reikėjo baisingai juodai pavaizduoti ir parodyti, jog reikia tvarką įvesti. Sukurtas juoda – balta diskursas. Buvo didžiulės baimės, kad atsikraustys romai, kad jie pasklis po Vilnių. Vėliau jau nuslūgo ir sušvelnėjo situacija. 

Kai rašiau savo disertaciją, klausinėjau žmonių, kiek, jų nuomone, Vilniuje gyvena romų tautybės asmenų. Atsakymai siekdavo 20-40 tūkst. Kildavo klausimas, ar tame pačiame Vilniuje gyvename? Nes iš tikrųjų Vilniuje gyvena apie 600-800 romų tautybės žmonių. Tai taboras jiems atrodė labai didelis pagal tai, kaip žiniasklaidoje buvo rašoma ir kiek apie tai kalbama. Mes pastebime problemos išpūtimą, padarymą kažkokio baubo. 

Kitas pablogėjimas buvo jau ne Lietuvos įvykis, bet Nicolo Sarkozy kampanija iškeldinti romus iš Prancūzijos 2010 m. Taip pat Lietuvoje buvo apie tai daug rašyta žiniasklaidoje ir neigiamos nuostatos pablogėjo, nes ,,štai net Prancūzijoje irgi išvaroma, tai kaip ir pateisina mano neigiamą nuostatą tos grupės atžvilgiu“. Kai kurie žmonės irgi ėmė galvoti, kad nenori, jog kaimynystėje romai gyventų. 

Dabar su šiuo procesu, kai buvo griaunami taboro namai, nebuvo pastebėta ryškių bangų romų atžvilgiu. Tai pagerėjimų kol kas nėra, bet pablogėjimų galima matyti.