Biržai, Sidnėjus, Kirdonys: kur gyventi, kai pasaulyje klimato krizė vis akivaizdesnė?

Vaikystę prisimindama Erika pasakoja: „užaugau ant Biržų asfalto“. Visgi būdama maža ji dažnai svečiuodavosi ar atostogaudavo pas močiutę kaime. Tikriausiai ryšys su gamta, kuris susiformavo leidžiant laiką močiutės kaime, giliai įstrigo Erikos pasąmonėj – mat ją, kaip pati sako, „širdis traukė ieškoti ypatingos erdvės“, kurioje galėtų atkurti ryšį su gamta.

Tačiau jauna moteris gyvenimo gamtos apsuptyje privalumus ėmė svarstyti tik po kelių metų gyvenimo Sidnėjuje, Australijoje. Daugiau nei penkis milijonus žmonių turinčio miesto judrios gatvės, brangūs prekybos centrų maisto produktai ir žaliųjų erdvių virsmas į daugiabučių kvartalus Erikai atskleidė, ką išties reiškia išlikimas didžiausiuose pasaulio miestuose. Sidnėjaus valdžia prognozuoja, kad per ateinančius 20 metų Sidnėjaus populiacija išaugs daugiau nei 40 %.

Nuosekliai augant gyventojų skaičiui pietrytiniuose Australijos miestuose – Sidnėjuje, Adelaidėje, Melburne – investuojama į statybų bei infrastruktūros projektus. 2020 metais tiesiant greitkelį vakarų Viktorijos regione tarp Melburno ir Adelaidės kilo didelis pasipiktinimas dėl iškirstų Djab Wurrung genties šventais laikytų medžių. Aktyvistai ir čiabuviai dėl šių kone 800 metų amžiaus medžių, prie kurių genties moterys ateidavo gimdyti, kirtimų protestavo ilgiau nei metus.

Šiuose protestuose dėl šventų medžių išsaugojimo Erika susipažino su dabartiniu savo vyru Adam. Erika galėjo savomis akimis išvysti, kokią įtaką čia gyvenantiems žmonėms daro miestų  augimas, aklas modernumo siekimas, klimato pokyčiai. Porą domino gyvenimo būdas santarvėje su gamta. „Laisvė, švarus vanduo ir švarus maistas – esminiai žmogaus poreikiai, –  kalba Erika ir Adam, – dabar maistas dažnai būna net tik nemaistingas, bet netgi kenksmingas. Erika ir Adam, ėmę domėtis maisto sistemomis pasaulyje, nusprendė grįžti į Lietuvą, į Erikai pažįstamą Biržų kraštą ir pradėti nuo pagrindų. Netrukus pora rado ir sodybą, kuri turėjo naujo ūkio kūrimui svarbius elementus – pakankamai žemės įdėjai įgyvendinti, šalia tekančią upę, malonaus kaimo atmosferą. Pora sodybą įsigijo Kirdonių kaime.

Permakultūrinė žemdirbystė iš Australijos – Lietuvos kaime

Savo ūkį organizuoti ir puoselėti šeima nusprendė vadovaudamiesi permakultūrinės žemdirbystės principais. Žodis „permakultūra” (iš angl. permaculture) yra sudarytas iš dviejų  tarptautinių žodžių (permanent ir agriculture), reiškiančių nepertraukiamą žemdirbystę. Kartais vartojamas alternatyvus pavadinimas – gamtinė žemdirbystė. Savo ūkį Erika ir Adam pavadino „Baltijos permakultūra” (angl. Baltic Permaculture).

Terminą „permakultūra” tarp septyniasdešimtųjų ir aštuoniasdešimtųjų sugalvojo ir išpopuliarino du australų gamtininkai – Bilas Molisonas ir Davidas Holmgrenas. Mokslininkai teigė, kad permakultūra – atsvara žalingoms ir netvarioms monokultūrinėms žemės ūkio praktikoms. Monokultūrinę žemdirbystę charakterizuoja vieno tipo javų, kitų augalų ar galvijų auginimas tam tikroje teritorijoje. Nors tokiame ūkyje lengva pasitelkti žemės ūkio techniką ir tam tikrą laiką išgauti gausų derlių, ilgainiui dirvoje išsieikvoja maistinės medžiagos, jos pakeičiamos trąšomis, suardoma natūrali ekosistema.

Monokultūra yra žemdirbystėje taikoma praktika, paremta tik vienos javų (arba daržovių, galvijų) rūšies auginimu vienoje vietoje tam tikru laiku. Monokultūrinė žemdirbystė leidžia panaudoti įvairią techniką, kuri tam tikru laiku žemės plotą išnaudoja efektyviai. Tačiau per ilgesnį laiką žemė išalinama.

„Kvepia kaip prancūžiškas sūris”, – godžiai įkvėpdamas dirvoje su kompostu susimaišiusio mulčiaus kvapo atsidūsta Adam. Permakultūroje siekiama dirvožemiui suteikti sąlygas atnaujinti savo derlingąjį sluoksnį. Tam reikalinga organiška „paklotė” – mulčias. Standartiniame vakarų ūkyje natūrali mikroorganizmų sąveika išardoma. „Atidžiau pažiūrėjęs gali jame pamatyti gyvybę’’, – tęsia lietuviškoje dirvoje mikroorganizmų ir grybų kultūrą puoselėjantis australas. Mat permakultūroje sekant gamtos principus – pavyzdžiui, siekiant dirvos kvėpavimo ir drėgmės – kuriama dirvožemio ekosistema. Joje augalai sąveikauja su sunkiau (grybais, bekterijomis, nematodais, pirmuonimis) ir lengviau (sliekais, vabalais, antropodais) pastebimomis gyvybės formomis.

Dirbamuose laukuose šalia Kirdonių Adam kastuvas žvanga juo tuksenant į sukietėjusią dirvą – tarsi klausian „ar ten kas nors yra?” Australas paaiškina, kad palijus lietui tokios dirvos paviršiuje susiformuos pelkė – mat dirvožemis nebesugeria vandens, o tai – prastos dirvos kokybės požymis. „Čia buvo pasėti rapsai, tačiau tokioje dirvoje jie augti nenori. Aš tokią dirvą vadinu dykuma. Joje maistinių medžiagų nebeliko. Čia auga vieno tipo javai, atskrenda vienos rūšies paukščiai. O mes norime rūšių įvairovės, nes tai – svarbus gyvos žemės elementas”, – kalba Adam. 

Nors terminas „permakultūra” buvo sugalvotas 20–ąjame amžiuje, daugelį pamatinių principų ir metodų Molisonas ir Holmgrenas priskiria čiabuvių ir tradicinių bendruomenių palikimui.  Pastaraisiais metais ne tik Australijos visuomenėje, bet ir tarp mokslininkų kyla nemažai debatų, ar tradicinės bendruomenės gyveno sėslų gyvenimą ir vertėsi žemdirbyste, ar visgi medžiokle ir rankiojimu. Adam sako neabejojantis, kad čiabuviai mokėjo stebėti gamtą ir žinojo, jog jos nereikia kontroliuoti ar prieš ją kovoti. Šios žinios padėjo išlaikyti sveiką, maistinių medžiagų gausią žemę. Deja, šiandien Australijos politika ir teisinė sistema yra nepalanki aborigenų pasaulio matymui bei poreikiams atliepti, todėl tradicinės bendruomenės dažnai lieka visuomenės paribiuose – nuogąstauja naujakurys.

Gamta – jaunos šeimos mokytoja

Erika dalinasi, kad persikėlimas gyventi arčiau gamtos, bet išlaikant ryšį su vietiniais gyventojais, buvo natūralus sprendimas grįžus į Lietuvą ir planuojant ūkį, paremtą gamtine žemdirbyste. Porai buvo atsibodęs didelio miesto šurmulys. Galvodama apie geriausias sąlygas savo jaunai šeimai puoselėti Erika ėmė daugiau dėmesio skirti maisto kokybei, ramiai egzistencijai, sąmoningumui apie biologinės įvairovės svarbą žmogaus gyvenime.

Išties 2021 m. Vokietijos integruotų biologinės įvairovės tyrimų centro (iDiv), Seckenbergo biologinės įvairovės ir klimato tyrimų centro (SBiK–F) ir Christiano Albrechto universiteto (CAU) mokslininkai pasidalino tyrimo rezultatais, kurie rodo, kad žmogus, gyvenantis regione su didesne augalų ir paukščių įvairove, bendrai kalbant psichologiškai jaučiasi kur kas geriau nei žmogus, gyvenantis regione su mažesniu biologinės įvairovės indeksu.

Originali publikacija:
Methorst, J. Bonn, A., Marselle, M., Böhning–Gaese & K., Rehdanz, K. (2021). Species richness is positively related to mental health – A study for Germany. Landscape and Urban Planning, DOI: 10.1016/j.landurbplan.2021.104084]

„Štai čia yra žolytė, ją reikia išrauti”, – kantriai ir su šypsena veide Erika demostruoja dukrai Saulei, kol ši savo maža rankute įsitvėrusi į svogūno daigą bando jį išrauti. Erika paaiškina, kad savo komunikacijoje su dukra naudoja pozityvias kalbines išraiškas: ne draudimą su tokiu žodynu, kaip „ne’’, „negalima”, „stop”, o padrąsinimą, suteikiant kryptį, parodant, koks veiksmas ar elgesys yra laukiamas.

Pasak Erikos, kaip gamta skatina suaugusiuosius užsiauginti maisto išmintingai prižiūrint žemę ir vertinti natūralumą bei paprastumą,  taip ji moko ir vaiką savidisciplinos, dėmesingumo bei įkvepia natūralų smalsumą. Klausdamas apie jį supantį pasaulį, vaikas moko savo tėvus būti tėvais – modeliuoti meilę pasauliui, globoti jo jausmus ir emocijas bei įspėti apie tykančius pavojus ir stiprinti įgūdžius su tais pavojais susidurti akis į akį.

Permakultūra yra gyvenimo filosofija, būdas tarpti šioje planetoje

Žemdirbystė ir ryšys su sodriu tamsiu dirvožemiu – kiekvieno lietuvio sąmonėje. Vieni būdami vaikai bulves kasdavo kiekvieną rudenį, kiti – vykdavo į kaimą pas senelius padėti nuimti derliaus, treti  apie lietuviškos žemdirbystės rūpesčius ir džiaugsmus girdėjo iš savo tėvų ar senelių. Ruginė duona, javų košės, bei nuo 18–ojo amžiaus ant lietuviško pietų stalo pasirodžiusios bulvės buvo maistas, neįsivaizduojamas be gamtos ciklo stebėjimo, sūraus prakaito išliejimo bei maldos, o dažnai ir ritualinės padėkos gamtos dvasioms.

Iškilus Lietuvos mąstytojas Arvydas Šliogeris savo filosofiniuose memuaruose „Bulvės metafizika” metaforiškai perteikia, kad iš pirmo žvilgsnio per vartotojišką pasaulio suvokimą negyvu objektu laikoma bulvė išties yra gyva ir gyvybinga realybės dalis dar ir giliai įsišaknijusi lietuviškoje sąmonėje.

Todėl ir permakultūra – daug daugiau nei žemdirbystės metodas. Kitaip nei industrinėje žemdirbystėje, kurioje skirtingos augalų kultūros atskiriamos, o žemė išeikvojama, kad patenkintų augančios populiacijos poreikius, pagal permakultūs principus žemę apdirbantis žmogus tampa integraliu gamtos elementu.

Nuo darbo savo ūkio dirvoje pajuodusiais pirštų galiukais iš žemės raudama piktžoles, Erika prisimena, kaip negalėdavo patikėti mamos žodžiais, kai atvažiavus pas močiutę į kaimą jisakydavo, jog nori eiti paravėti daržą. „Kaip tau gali patikti? – savo mintis iš vaikystės pamena Erika, – Bet dabar iš tikrųjų suprantu: tu ateini, būni su savimi, klausaisi savo minčių.” Erika atvirauja, kad besidarbuojant ūkyje susitapatini su gamtos natūralia tėkme, „įsižeminti”.

Permakultūra yra žemdirbystės parktika, kurią pasitelkus siekiama taip panaudoti žemę, resursus, žmones ir gamtą, kad niekas nebūtų išmesta. Dažnai į permakultūros apibrėžimą įtraukiama „resursų rato” idėja – kai vieno augalo ar gyvūno atliekos puoselėja kito augimą. Permakultūra siejama ne tik su žemdirbyste, bet ir gyvenimo stiliumi, filosofija.

Šiandien permakultūra yra ir tarptautinis judėjimas, kuriuo siekiama pakeisti netvarias agronomijos praktikas, siekti teisingumo gamtai tuo pačiu prisidedant prie socialinio teisingumo puoselėjimo pasaulyje.

Ar įmanomi globalūs pokyčiai sugrįžtant prie šaknų?

„Vienas dalykas, ką turime apsvarstyti visose pasaulio šalyse – nesvarbu, iš kurios šalies atvykai, mes visi esamę prisirišę prie vietos, kurią vadinam savo mama”, – akcentuoja Adam. Jo žodžiuose yra ir rūpesčio elementas  iš žemės svarbu ne tik imti, bet ir jai duoti, ją saugoti. Stebėdamasis, kad vakarietiškoje pramoninėje žemdirbystėje pašalinamas viršutinis dirvožemio sluoksnis, vyras tęsia: „jei galvojam apie savo mamą, tai jai susižeidus mes subintuotume, pateptume. Mes taip darytume, kad žaizda išgytų”. 

Permakultūrą skatinančios asociacijos teigia, kad šis žemdirbystės metodas gali ne tik pakeisti vyraujančias žemdirbystės praktikas dėl etinių sumetimų, bet ir būti efektyvesne bei praktiškesne žemdirbystės strategija. Įprastiniai žemdirbystės metodai išdeginant ir iškertant didelius miško plotus gerą derlių davė tik tol, kol buvo naudojamas ten jau susikaupęs derlingas dirvožemis. Tačiau dirvą tam tikra prasme sterilizavus – t.y. pašalinus pūvančią lapiją ir po žeme besidriekiančią grybieną) – maistinės medžiagos nebegali atsigaminti.

Sėkmės istorija – Kosta Rikos respublika Pietų Amerikoje. Ekstensyvi gyvulinkystė, miškų kirtimas ir perteklinis cheminių trąšų naudojimas 20–ame amžiuje Kosta Rikos ekosistemą įstūmė į pražūtingą padėtį – nyko gyvūnų rūšys, prasidėjo dirvožemio erozija, šalį apėmė ekonominė krizė ir įsivyravo skurdas.  Šalyje imtasi drastiškų priemonių – 1996 m. įsigalėjo deforestaciją draudžiantis įstatymas, o ūkininkai buvo skatinami imtis agromiškininkystės – javus ir gyvulius auginti miško neiškertant, o jį integruojant į ūkį – taip kaip tuomet buvo auginama kakava ir vanilė. Nors su žemdirbyste susijusių krizių šalyje vis dar daug, miškų teritorijos šalyje išaugo daugiau nei 50 % nuo krizės laikotarpio. Ūkininkai išmoko ūkininkaujant puoselėti Kosta Rikos miškus.

Kirdonių naujakuriai sako, kad permakultūriniame ūkyje sunaudojami daug mažesni žemės plotai, o derlius išgaunamas keliskart gausesnis nei naudojant monokultūrinius metodus. Be to tokiame ūkyje per sezoną galima išgauti 2–3 derlius. Erika ir Adam tiki, kad daugeliu ligų žmonės suserga dėl herbicidų, fungicidų ir insekticidų likučių maisto pramonėje. Poros ūkyje cheminėms trąšoms, pesticidams vietos nėra. Permakultūroje natūralus mineralų susidarymas bei natūralus gamtos elementų veikimas derliui augant yra raktas į žmogaus sveikatos gerovę.

Permakultūrinis ūkis neįpareigoja gyventi pirmykščio gyvenimo. Kibiru vandens nešti iš upės čia nereikia. „Atsuki vieną kranelį ir viskas – modernumas darbą padaro lengvesnį” – aplaistyta trykštančio vandens, kurį tiekia ūkyje įrengta moderni laistymo sistema, džiūgauja Erika.

„Tai mano vienas mėgstamiausių kvapų pasaulyje, – drėgno ir derlingo dirvožemio saują uosto Adam, – tai permakultūros sėkmės kvapas!”

Vaizdo įrašą žiūrėkite BENDRA.lt

Šis darbas parengtas Bendra.lt įgyvendinant Europos Sąjungos PERSPECTIVES ir „Bendradarbiavimu ir įtraukumu grįstos kritinio mąstymo laboratorijos“, kuri yra Aktyvių piliečių fondo (APF), finansuojamo Norvegijos finansinio mechanizmo lėšomis, projektus. 

Darbas iš dalies finansuojamas Europos Sąjungos. Išsakyti požiūriai ir nuomonės yra tik autoriaus (-ių) ir nebūtinai atspindi Europos Sąjungos ar Europos Komisijos požiūrį ir poziciją. Nei Europos Sąjunga, nei pagalbą teikianti institucija negali būti laikomos atsakingomis.