29 kovo 2021 | Daiva BARTKIENĖ, Jurgita NAGLIENĖ
https://www.media4change.co/lt/future-story/simtametes-vakcinavimo-tradicijos-neismoke-rupintis-sveikata/?page&future-story=simtametes-vakcinavimo-tradicijos-neismoke-rupintis-sveikata&post_type=future-story&name=simtametes-vakcinavimo-tradicijos-neismoke-rupintis-sveikata
Šimtametės vakcinavimo tradicijos neišmokė rūpintis sveikata

Skiepijimo nuo koronaviruso procesas Lietuvoje stringa: mažų miestelių medikai pastebi, kad skiepytis sutinka tik maždaug trečdalis prioritetinėse grupėse esančių vyresnio amžiaus žmonių. Lietuva yra viena iš nedaugelio Europos valstybių, kur nuo užkrečiamųjų ligų skiepyti pradėta labai seniai, daugiau nei prieš 200 metų. Per tiek laiko žmonės galėjo įvertinti vakcinų naudą, tačiau atsitiko priešingai – vakcinos tapo savo sėkmės įkaitėmis, o gausėjantys judėjimai prieš skiepus – visuomenės prabangos ženklu. Jei požiūris nepasikeis, kolektyvinis imunitetas liks tik siekiamybe.

Šimtametės vakcinavimo tradicijos neišmokė rūpintis sveikata

Skiepijimo nuo koronaviruso procesas Lietuvoje stringa: mažų miestelių medikai pastebi, kad skiepytis sutinka tik maždaug trečdalis prioritetinėse grupėse esančių vyresnio amžiaus žmonių. Lietuva yra viena iš nedaugelio Europos valstybių, kur nuo užkrečiamųjų ligų skiepyti pradėta labai seniai, daugiau nei prieš 200 metų. Per tiek laiko žmonės galėjo įvertinti vakcinų naudą, tačiau atsitiko priešingai – vakcinos tapo savo sėkmės įkaitėmis, o gausėjantys judėjimai prieš skiepus – visuomenės prabangos ženklu. Jei požiūris nepasikeis, kolektyvinis imunitetas liks tik siekiamybe.

Abejonių sukelia net ir gydytojai

Vienoje iš Tauragės regiono gimnazijų dirbanti visuomenės sveikatos specialistė Roma (vardas pakeistas, bet redakcijai žinomas red. pastaba) pasakojo anksčiau į skiepus žiūrėjusi atsargiai, tačiau nuomonę pakeitė, kai susirgo Laimo liga. Bendrosios praktikos slaugytojos licenciją turinti medikė suprato, kad jei tik yra bent menka galimybė apsisaugoti, reikia ja naudotis. Nuo Laimo ligos vakcinos nėra,  bet viruso sukeliamas erkinis encefalitas gali pridaryti dar daugiau bėdų, todėl moteris iškart nusprendė skiepytis.

Prieš kelerius metus Roma apsidžiaugė išgirdusi koleges kalbant, jog medikams galima nemokamai pasiskiepyti pneumokokine vakcina. Ištaikiusi progą, moteris užsuko pas savo šeimos gydytoją paprašyti skiepo. „Kaip čia taip ėmėte ir sugalvojote? Kodėl norite skiepytis, kam jums to reikia?“ – stebėjosi gydytoja.

Vakciną moteris gavo, pasiskiepijo ir iki šiol džiaugiasi, kad gydytojos abejonė nepaveikė jos pasiryžimo. „Tegul kas ką nori, tą kalba, nes pati įsitikinau, jog vakcina veikia: jau keleri metai nebesergu nei sinusitu, nei vidurinės ausies uždegimu. Nors šios ligos mane kamavo nuo vaikystės, o plaučių uždegimu sirgdavau kone kiekvieną žiemą“, – pasakojo pašnekovė.

Nesiskiepijo ir nerekomendavo 

Visuomenės sveikatos specialistė pripažįsta, jog sunku įtikinti žmones skiepytis, nes ir kai kurie gydytojai netiki skiepų nauda, todėl dažnai patys nesiskiepija.

Tą 2009 metais patvirtino Vilniaus universiteto Medicinos fakulteto magistrantės Ritos Beliauskienės atlikta apklausa. Apklaususi 1 693 sveikatos priežiūros įstaigų darbuotojus, ji nustatė, jog skiepijasi tik 54,8 proc. bendrosios praktikos gydytojų, 55,9 proc.  terapeutų bei 51,6 proc. slaugytojų.

Koronavirusas įnešė pokyčių, tačiau ne itin daug.  Iš 190 Šilalės ligoninės darbuotojų skiepytis nuo šio viruso panoro 101. Šakiuose skiepytis atsisakė maždaug kas dešimtas medicinos įstaigų darbuotojas.  Jurbarko r. pirminės sveikatos priežiūros centre – 22,7 proc. šios įstaigos darbuotojų.

Vakcinų atsisakė ir kas ketvirtas VšĮ „Jurbarko socialinės paslaugos“ darbuotojas. Įstaigai vadovaujanti Audronė Balčiūnienė įžvelgia, jog žmonės neįpratę investuoti į savo sveikatą.

„Mūsų įstaiga suinteresuota, kad darbuotojai būtų sveiki, todėl praėjusį rudenį pasiūlė darbuotojams nemokamai pasiskiepyti nuo gripo. Norą pareiškė gal tik ketvirtadalis dirbančiųjų. Gaila, bet Lietuvoje nėra susiformavusių skiepijimosi tradicijų“, – apgailestavo A. Balčiūnienė. 

Pasak jos, žmonės dabar tiki socialiniuose tinkluose plintančia informacija, kuri kursto abejones vakcinų patikimumu. Dėl to pasiūlius skiepytis nuo koronaviruso, paskutinę dieną nemažai dėl neaiškių priežasčių pasakė „ne“.

„Lietuvos bendrosios praktikos gydytojas“ (2016 m., Nr. 10) publikuotame straipsnyje „Imunoprofilaktikos svarba siekiant suvaldyti skiepais valdomas užkrečiamąsias ligas“ profesorius Saulius Čaplinskas komentavo Užkrečiamųjų ligų ir AIDS centro (ULAC) atliktą gyventojų apklausą.  

Apklausę daugiau kaip 1 000 šalies gyventojų, ULAC specialistai pastebėjo, jog gydytojai rekomendavo skiepytis mažiau nei 40 proc. pacientų, nors jų rekomendacijomis pasitiki net 75 proc. žmonių. Apklausos duomenimis, beveik 30 proc. asmenų nuo 15 metų nėra skiepijęsi. 

PSO, 2019 m. skiepų atsisakymą įvardinusi kaip vieną didžiausių sveikatos grėsmių pasaulyje, atkreipė dėmesį į tai, kad medicinos darbuotojai, ypač esantys arčiausiai bendruomenės, tebėra patikimiausi patarėjai, labiausiai lemiantys žmonių apsisprendimą dėl skiepų.

Didžiausias sovietmečio pasiekimas

Didžiausi, visą pasaulį stebinę skiepijimo mastai buvo pasiekti Sovietų Sąjungoje. Kaip tai pavyko įgyvendinti,  straipsnyje „The social consequences of soviet imunization policies, 1945-1980“  1997 m. Nagrinėjo JAV tyrėjas, Ajovos universiteto mokslininkas Steven L. Hoch. Jis pabrėžė šio laimėjimo istorinį kontekstą: 1950-aisiais, kuomet SSRS imtasi plataus masto vakcinacijos programos, bandyta įtvirtinti valdžios legitimumą ir autoritetą.

S. L. Hoch aprašo 1960-aisiais Sovietų Sąjungoje startavusią masinę vakcinaciją nuo poliomelito, kuomet geriamoji vakcina buvo plačiai išdalinta visoms ugdymo įstaigoms – lopšeliams ir darželiams, mokykloms. Tie vaikai, kurie nelanko nė vienos jų, medicinos sesučių aplankyti namuose, nepraleidžiant nė vieno buto ar atokios sodybos.  Nors nuolat būdavo pabrėžiama piliečių laisva valia pasirinkti, skiepyti savo vaikus ar ne, atsisakančiųjų beveik nebuvo.

JAV tyrėjas priėjo išvadą, kad tose šalyse, kur labiau vertinamos individo teisės nei kolektyvinė gerovė, tokie vakcinacijos mastai, kokie buvo pasiekti Sovietų Sąjungoje, būtų neįmanomi. „Kai kurios visuomenės už savo „laisves“ sumokėjo infekcinių ligų protrūkių kaina“, – teigia jis.

S. L. Hoch pranašavo, jog postsovietinės šalys, nebeturinčios pigios darbo jėgos ir tokių galingų propagandos įrankių, neabejotinai susidurs su dideliais iššūkiais, bandydamos atrasti naujas formas ir būdus masinei vakcinacijai.

Ir tai pasitvirtino:  2019 metais „Eurobarometro“ atlikta apklausa parodė, kad tik 30 procentų Lietuvos gyventojų per 5 metus nuo ko nors skiepijosi arba skiepijosi jų šeimos nariai. Tai vienas žemiausių rezultatų Europos Sąjungoje.

Vakcinos – savo sėkmės įkaitės?

Šiuo metu vaikai valstybės biudžeto lėšomis skiepijami nuo 14 užkrečiamųjų ligų, suaugusieji – nuo difterijos ir stabligės, rizikos grupių asmenys – nuo gripo, pneumokokinės infekcijos, pasiutligės ir stabligės. Šiemet į valstybės kompensuojamų vakcinų suaugusiesiems sąrašą įtraukta ir vakcina nuo COVID-19.

Keliaujantiems į egzotines šalis rekomenduojama pasiskiepyti nuo geltonojo drugio, vidurių šiltinės, choleros ir virusinio hepatito A bei B. Be to, siūlomi mokami skiepai nuo vėjaraupių, erkinio encefalito, gripo ir kitų užkrečiamų ligų. Pasaulio sveikatos organizacija (PSO) skelbia, kad vakcinomis visame pasaulyje kontroliuojamos 28 ligos, be to, intensyviai dirbama kuriant naujas vakcinas.

ULAC nurodo, kad per pastaruosius dešimt metų Lietuvoje ženkliai sumažėjo sergamumas kokliušu, epideminiu parotitu, raudonuke. Jau daugelį metų neregistruojami susirgimai įgimtu raudonukės sindromu ar naujagimių stablige, tarp vyresnio amžiaus žmonių nustatomi tik pavieniai difterijos ir stabligės atvejai. Mažėjimo tendencija būdinga ir sergamumui hepatitu B.

Vis dėlto, mažėjant susirgimų  užkrečiamosiomis ligomis, vakcinos tapo savo pačių sėkmės įkaitėmis: vis daugiau žmonių pradeda akcentuoti vakcinų sukeliamus nepageidaujamus simptomus, skleisti melagingą informaciją apie esą dėl skiepų kylančias ligas.

Tai jau sukėlė rimtų pasekmių. Nors buvo manoma, jog tymai jau suvaldyti, 2019 m. sergamumas šia liga pasiekė neregėtas aukštumas: Lietuvoje diagnozuoti net 834 susirgimai tymais, nors iki tol  per metus būdavo nustatoma nuo 1–2 iki 30–50  atvejų. Tai privertė atkreipti dėmesį į  mažėjančias vaikų skiepijimo nuo tymų apimtis. PSO teigia, kad tymų ir raudonukės plitimas bus sustabdytas paskiepijus 95 proc. visuomenės, tačiau pastaraisiais metais šalyje vaikų skiepijimo apimtys nukrito iki 92 procentų.

Daugiau skiepijasi nuo gripo

Rizikos grupės asmenis nemokamai nuo sezoninio gripo pradėta skiepyti 2010 metais, tačiau norą skiepytis išreikšdavo maždaug kas ketvirtas vyresnis nei 65 m., sunkiomis lėtinėmis ligomis sergantis žmogus. Skiepijimo apimtys pradėjo didėti tik visai neseniai, o labiausiai išaugo prieš 2019–2020  metų gripo sezoną, kai valstybės lėšomis paskiepyta 167,4 tūkst. rizikos grupės asmenų – trečdaliu daugiau nei iki tol.

Dar smarkiau, net 3,7 karto išaugo ir savo lėšomis nuo gripo besiskiepijančių žmonių skaičius: prieš  2019–2020 metų gripo sezoną tuo pasirūpino 107,7 tūkst. Lietuvos gyventojų.  

Statistikos departamento duomenimis, 2020 m. Lietuvoje gyveno 2 mln. 294,1 tūkst. žmonių, taigi nuo sezoninio gripo pasiskiepijo tik apie 12 proc. gyventojų. Daugelyje Vakarų Europos valstybių ir Skandinavijos šalių nuo sezoninio gripo skiepijasi 50–70 proc. gyventojų.

Tačiau kodėl skiepijimosi naudas ignoruoja palyginti ženklus skaičius medikų? 2016 metais ULAC atliktas tyrimas atskleidė:  29 proc. medikų nurodė, jog nesiskiepija dėl vakcinų keliamų sunkių nepageidaujamo poveikio reiškinių, o 15,6 proc. buvo įsitikinę, jog skiepai nuo gripo nėra veiksmingi. Net 36 proc. medikų teigia nesiskiepijantys, nes imunitetą saugo valgydami česnakus ir svogūnus arba rytais bėgioja. Profesoriaus Arvydo Ambrozaičio manymu, tai rodo gydytojų išsilavinimo spragas. 

COVID-19 prilygina gripui

Vilniaus „Juventus“ gimnazijos lietuvių kalbos mokytoja Astra Genovaitė Astrauskaitė gailisi, jog sovietmečiu nebuvo leidžiama apsispręsti, ar skiepyti vaikus. Moteris mano, jog skiepai galėjo pakenkti vienai iš jos dukrų – paskiepyta nuo tuberkuliozės, ji ilgą laiką sirgo plaučių ligomis. Todėl dabar vilnietė savo sūnaus neskiepija ir teigia, kad jis auga sveikutėlis.

Moteris sako nesanti nusistačiusi prieš visus skiepys, bet nuo COVID-19 skiepytis, jos žodžiais, negalima vien dėl to, kad šios vakcinos nėra pakankamai ištirtos ir iki 2023 metų, pedagogės žiniomis, dar vyks jų bandymai.

Lietuvių kalbos mokytojai atrodo, jog vakcinos keičia žmogaus ląstelių DNR struktūrą ir kad tai yra kišimasis į dieviškąją galią ir gamtos sukurtą tvarką.

„Šitas virusas, kuriuo visus taip gąsdina, yra toks pat kaip gripo. Jei gydytojai skirtų antibiotikus, tai niekam nereikėtų ligoninių ir nebūtų mirusių. Mirdavo žmonės ir nuo gripo, pati tokių atvejų žinau –  o kas apie juos skelbė?“ – svarstė A. G. Astrauskaitė.

Geriausia dovana – vakcina

Išgirdusi, jog yra manančių, kad koronaviruso sukeltą susirgimą medikai turėtų gydyti antibiotikais, 42 metų darbo patirtį epidemiologijos srityje turinti gydytoja Aurelija Valiokienė neslėpė nuostabos. Seniausiai nustatyta, jog antibiotikai virusų neveikia, todėl, jei nereikia gydyti uždegimo, jie gali tik pakenkti.

Pasak jos, suaugusieji niekada nesiveržė skiepytis, ir tokį žmonių apsisprendimą galėjo nulemti buvusi situacija – didelio užkrečiamųjų ligų protrūkio Lietuvoje nebuvo jau daug dešimtmečių.

„Gripas taip pat yra sunki liga, sukelia įvairiausių komplikacijų, bet daugumai kažkodėl atrodo, kad jie nesirgs – žmonės skiepų bijo labiau nei ligos. Nesistebėdavome, kad Jurbarko rajone pasiskiepydavo tik maždaug apie 8 proc. gyventojų – tiek, kiek vidutiniškai Lietuvoje. Bet per daugybę metų nesu nė karto girdėjusi, kad vakcina sukeltų tokių komplikacijų kaip gripas“, –  pripažino gydytoja.

Pneumonijos, erkinio encefalito vakcinoms, A. Valiokienės  nuomone,  lietuviai gaili pinigų, todėl ir nesiskiepija. „Iš kur tos erkės? Mūsų krašte užkrėstų niekada nebuvo. Visiems atrodo, kad ta liga jų nepalies, o tas vienas kartas, žiūrėk, ir tampa lemtingu: net jei pasveiksta, erkinis encefalitas skaudų prisiminimą palieka visam gyvenimui. Va tada graužiasi nagus, kad nesiskiepijo”, – pasakojo A. Valiokienė.

Sovietmečiu skiepai būdavo įprastas dalykas. A. Valiokienei 1978 metais pradėjus dirbti,  atėjo nurodymas nebeskiepyti nuo raupų. Nors paskutinis susirgimas Lietuvoje užfiksuotas 1936 metais, net medikai negalėjo patikėti, jog 300 metų žmones į kapus variusios ligos nebeliko.

Bet buvo kitų, ne mažiau pavojingų ligų, ir gydytojai matė, jog nėra kito būdo joms suvaldyti, tik skiepai.  

„Tymus tada vadinome jadra. Sirgo daug vaikų, nes skiepyti buvo pradėta vėlai, tik 1964 metais.  Reikėjo izoliuoti ligonį, uždengti langą raudonu audeklu, kad nevargtų akys. Dabar tymais suserga dažniausiai vyresni žmonės, tie, kurie nebuvo vaikystėje skiepyti arba nepersirgo. Mamytėms atrodo – kam vaikus skiepyti, jei niekas tokia liga neserga. Bet kai paskiepijama mažiau nei 95 proc. gyventojų, ligai plisti kelias vėl laisvas. Prieš kelerius metus tymai šitai ir priminė“, – kalbėjo A. Valiokienė.

Pasak epidemiologės, skiepytis ar nesiskiepyti, apsaugoti vaikus tradiciniu būdu ar palikti likimo valiai, priklauso nuo žmonių sąmoningumo.

„Asmeniškai aš manau, jog sveikata yra brangiausias dalykas, todėl gimtadienio proga artimiausiems žmonėms visada dovanodavau vakciną – nuėjusi pasveikinti, pati ir suleisdavau. Mano šeimos nariai juokdavosi, jog gimtadieniui gauna dūrį, bet žinojau, kad galiu būti rami dėl jų gyvybės“, –  sakė A. Valiokienė.

Prieš vakcinas – propagandinis karas

Lietuvos kariuomenės Strateginės komunikacijos departamento atstovas Tomas Čeponis kovą surengtame nuotoliniame renginyje vakcinacijos temomis šalies pedagogams priminė, jog neigiami atsiliepimai apie skiepus nėra naujas dalykas –  antivakserių judėjimas ir iki tol buvo gana plačiai paplitęs visame pasaulyje.

Tačiau pastaruoju metu suaktyvėjo kai kurių valstybių skleidžiama negatyvi informacija apie Vakarų šalyse pagamintas vakcinas nuo COVID-19.

„Tokią negatyvią informaciją transliuoja Rusijos federalinės televizijos kanalai, 100 proc.  finansuojami Kremliaus režimo. To niekas net neslepia. Be abejo, Lietuvoj ne visi žiūri Rusijos televiziją, todėl tam tikros žinutės paleidžiamos per didelius, įtakingus, gerai apmokamus ir profesionalų valdomus kanalus. Ši informacija toliau platinama per socialinę mediją. Pirmiausia rusų kalba, vėliau verčiant į vietines kalbas –  nuo suomių iki ukrainiečių,  ir transliuojama vietinėms bendruomenėms“, – nuotoliniame susitikime su pedagogais sakė Lietuvos kariuomenės atstovas.

Kolektyvinis imunitetas natūraliai nesiformuoja

Medicinos mokslų daktaras, profesorius Saulius Čaplinskas įspėja, jog nuo užkrečiamųjų ligų gali apsaugoti tik kolektyvinis imunitetas, bet dar nei prieš vieną ligą jis nėra susiformavęs natūraliu būdu.

„Dalis vakcinomis abejojančių žmonių kalba apie natūralų imunitetą. Jie nesupranta, kad natūralus arba įgimtas imunitetas yra rūšinis imunitetas, kurio niekaip negalima sustiprinti, nes jis arba yra, arba jo nėra“, – akcentuoja jis.

Pasak profesoriaus, kol kas nė vienai ligai kolektyvinis imunitetas nesusiformavo natūraliu būdu – persirgus didžiajai visuomenės daliai. Ir tik dvi ligos buvo įveiktos pasitelkus vakcinaciją: gamtoj išnaikinti raupai (jie liko tik laboratorijose), ir Europoje likviduotas poliomielitas. Tačiau kai kuriose Azijos šalyse ši liga liko,  tad žmonės ir toliau skiepijami.

Žinoma, niekada nepavyks pasiekti, jog nuo vienos ar kitos ligos būtų paskiepyta 100 proc. visuomenės. Kai kurie gali būti alergiški vakcinos komponentams, turėti kitų autoimuninių problemų ar patologiją, dėl kurios negali būti paskiepytas. Bet tokių žmonių yra tik vienetai. „Kai visi aplink bus paskiepyti, tada jie saugos ir tuos, kurie tuo momentu dar negavo skiepo, arba apskritai negali būti paskiepyti, arba buvo paskiepyti, tačiau jiems dar nesusiformavo (arba jau išblėso) imunitetas. Bet jeigu išsiplečia ir tų abejojančiųjų arba skiepų naudą neigiančiųjų dalis, iškyla pavojus, kad kolektyvinis imunitetas nesusiformuos“, – teigė prof. S. Čaplinskas.

Kad virusas neturėtų galimybės plisti ir kad liktų tik pavieniai užsikrėtimų atvejai,  apskaičiuojama, kiek procentų žmonių turėtų būti neimlūs – arba paskiepyti, arba persirgę viruso sukeliama liga. Priklausomai nuo viruso savybių ir to, kaip sparčiai plinta užkratas,  vienoms ligoms kelias užkertamas, kai visuomenėje yra apie 90 proc. neimlių žmonių,  kitų –  užtenka 60–70 proc.

Suskaičiuota, kad koronavirusą pavyktų suvaldyti, jei imunitetas susiformuotų ne mažiau kaip 70 proc. žmonių. „Bet reikia atsiminti, jog toks procentas virusui neimlių žmonių turi būti visą laiką. Tai reiškia, kad imunitetui išblėsus gali tekti revakcinuotis. Kaip dažnai, kol kas dar neaišku, galbūt kas metai, galbūt dvejus metus iš eilės ir po to darant ilgesnes pertraukas“, – sakė prof. S. Čaplinskas. 

Visuomenės prabangos ženklas

Kembridžo universitete mokslų daktaro laipsnį apgynusi Ingrida Olendraitė, dirbanti Vyriausybės suburtoje ekspertų taryboje, pastebi, jog žmonės labai mažai žino apie virusus. Ji ragina daugiau dėmesio skirti švietimui – svarbu, kad kuo daugiau gyventojų suprastų mokslo svarbą ir nesivadovautų gandais, nuojautomis bei nepilna informacija grįstomis įžvalgomis.

„Labai klysta tie, kurie sako, jog  jei puola virusai, geriausia persirgti – juk nieko neatsitiks. Tai visiška nesąmonė, nes daugelis net paprasto peršalimo neskiria nuo  gripo viruso“, – svarsto vakcinų tyrėja. Jis sako galinti pateikti palyginimą: jei gulėdamas lovoje žinote, kad už durų yra padėtas 50 eurų, ir galite atsikelti jų pasiimti, tai dar tikriausiai ne gripas. Gripas taip nualina žmones, kad visiškai nebelieka jėgų – tai tikrai sunki liga. Pasiskiepijus kyla gerokai mažiau problemų nei susirgus ir patiriant komplikacijų. „Kai žmonės sako, kad nors ir buvo pasiskiepiję, bet vis tiek labai sunkiai sirgo, kyla minčių, jog be skiepo gal būtų ir neišgyvenę.“

Pasak I. Olendraitės, skiepų neigimas dabar vyksta visose valstybėse, kurios suvaldė užkrečiamųjų ligų plitimą. Kai tokiomis ligomis serga mažai žmonių, pradedama manyti, jog tokių  ligų apskritai nebėra, todėl ir skiepytis nereikia. 

„Judėjimai prieš skiepus yra gero gyvenimo, visuomenės prabangos ženklas. Tačiau virusai gamtoje migruoja, nuolat kur nors pasireiškia naujų susirgimų, todėl reikėtų ne kovoti prieš skiepus, o stengtis apsisaugoti nuo ligų. Negalima pamiršti, jog pasaulis yra labai globalus. Jei patys niekur nevažiuosime ir ligų neparsivešime, kažkas atvažiuos ir atveš užkratą“, – tvirtina mokslininkė, tyrinėjanti virusų RNR sekoskaitas.

Bijota visais laikais

Lietuvoje vakcinavimo istorija prasidėjo 18–19 amžiaus sandūroje, kai Vilniaus universitete pradėtos skaityti paskaitos apie skiepijimo naudą. 1808 metais įkūrus Vakcinavimo institutą, buvo atliekami eksperimentiniai tyrimai, ieškota efektyvesnių vakcinos nuo raupų paruošimo, skiepijimo būdų.

Kartu ir gaminta vakcina. Sveikatos departamento sanitarijos skyriaus 1921 m. ataskaitoje nurodoma, kad birželio mėnesį pradėta naudoti Kaune pagaminta raupų vakcina. 1920 metais, o gal net anksčiau, Lietuvoje pradėta skiepyti nuo pasiutligės,  tais pačiais metais prasidėjo pasiruošimas gaminti vakcinai nuo choleros.

Įdomų liudijimą apie skiepijimą nuo raupų savo „Karo meto dienoraštyje“ paliko rašytoja ir visuomenės veikėja Gabrielė Petkevičaitė-Bitė.

„Tą butą Razalime, kur ketino skiepyti, nuo pat ryto laikė apgulusi tūkstantinė žmonių minia, po kurią siuva iš vieno galo į kitą žandarai. Žmonės susirinko sušaukti ir įbaidyti pabaudomis, jei kas drįstų neatvykti. Keliomis minutėmis prie paskirtą laiką nusidanginau ir aš laukti savo tiesioginio viršininko, juk buvau felčerė <…>

Sustojome visi vienoje eilėje prie didžiulio stalo. Žandarai tuo tarpu už durų dirbo priruošiamąjį darbą: padėdavo išvilkti kairiąją ranką iš rankovės, į dešiniąją įsprausdavo pasą ir stumte stumdavo į mus vieną auką įkandin kitos.

(…)  Ir šiaip guosdama, ramindama žmones nė nepažvelgia, kaip skiepijama. Ogi žiūriu – kaip paėmė skiepytojas lancetą į rankas, taip ir drožia visiems – ar senas, ar jaunas, ar išbertas, ar žaizdotas. Jokios lanceto sterilizacijos, nieko… O aš žmonėms saldžius žodžius kalbu, raminu, kad nebijotų. Net drugys mane nukratė. Šit pasitaikė mergina su atviromis žaizdomis pažandy, aiškus limfinių liaukų tuberculosas, dabar dažnai karo metu pastebimas. Ilgai negalvodama čiumpu ligonio įkandin einančią mergaitę už drabužių ir nepaleidžiu šaukdama:

– Čia buvo tuberculosas! Imki naują lancetą!

<…>

O mūsų skiepyti žmoneliai bėgo skubėdami pas šulnį savo skiepų nuplauti, kaip žiloje senovėje, kad krikštą plovė. Taip bent elgėsi daugumas, kaip paskui sužinojau.“

Skaitant baimės persmelktus atsiliepimus apie vakcinas nuo COVID-19, atrodo, jog tebestovime prie to paties  Gabrielės Petkevičaitės-Bitės aprašyto šulinio. 

___

Šis žurnalistinis darbas – „Media4Change“ projekto „The Future Investigative Story Lab“ dalis. Projektu siekiama skatinti nepriklausomą, grįstą bendradarbiavimu regioninių žiniasklaidos priemonių analitinę ir tiriamąją žurnalistiką. Projektas numato naujos įtraukiosios žurnalistikos platformos diegimą, jos išskirtinumas – dėmesys regionams, kokybę stiprinantys inovatyvūs žurnalistinio darbo įrankiai ir į turinio kūrimą auditoriją įtrauksianti žurnalistika. Vienas iš šios platformos tikslų – sukurti regionų žurnalistų tobulėjimui skatinti skirtą ekosistemą, kuri tiek vietos, tiek nacionalines žiniasklaidos priemones papildys analitiškais žurnalistikos darbais.