02 rugsėjo 2018 | Laura Šilalytė
https://www.media4change.co/lt/zmoniu-su-negalia-teisiu-aktyvistai-ne-negalia-trukdo-mums-gyventi/?page&name=zmoniu-su-negalia-teisiu-aktyvistai-ne-negalia-trukdo-mums-gyventi
Žmonių su negalia teisių aktyvistai: „ne negalia trukdo mums gyventi“

Turbūt kiekvienas susidūręs su negalią turinčiu žmogumi yra nusukęs akis ir mintyse ištaręs kokią nors gailesčio ar nevilties frazę. Negalia daugelio galvose siejasi su sugadintu gyvenimu, skurdu, vargu, atskirtimi. Bet ar iš tiesų negalia sugriauna gyvenimą? Neįgaliųjų teisių aktyvistai neneigia, kad negalia pakeičia gyvenimą, tačiau toli gražu jo nesugriauna. Didžiausio kliūtys – ne pati negalia, o nepritaikyta aplinka, paslaugų trūkumas bei ydingas aplinkinių požiūris.

Žmonių su negalia teisių aktyvistai: „ne negalia trukdo mums gyventi“

Turbūt kiekvienas susidūręs su negalią turinčiu žmogumi yra nusukęs akis ir mintyse ištaręs kokią nors gailesčio ar nevilties frazę. Negalia daugelio galvose siejasi su sugadintu gyvenimu, skurdu, vargu, atskirtimi. Bet ar iš tiesų negalia sugriauna gyvenimą? Neįgaliųjų teisių aktyvistai neneigia, kad negalia pakeičia gyvenimą, tačiau toli gražu jo nesugriauna. Didžiausio kliūtys – ne pati negalia, o nepritaikyta aplinka, paslaugų trūkumas bei ydingas aplinkinių požiūris.

Gyvename stereotipų visuomenėje?

Judėjimo negalią turintis alytiškis Algirdas Jakulis įsitikinęs, kad prastą negalios įvaizdį lemia stereotipai, kurie  kyla iš nežinojimo arba baimių. „Kokią nuomonę apie vežimėliu judantį žmogų gali susidaryti 35 metų vaikas, su nuostaba piršteliu mamai rodantis kaip žmogus važiuoja, o mama, užuot paprastai paaiškinusi, jog dėdė susižeidė kojas, todėl negali vaikščioti, vaiką kaip nuo raupsuotojo nutempia, kad tas vos ne oru paskrenda porą metrų?“ — klausia Algirdas. Jis yra tikras – mažiausiai, ko reikia neįgaliesiems, tai užuojautos ar išskirtinio dėmesio.  „Geriausia kai bendraujama kaip lygūs su lygiais, tada ir patys žmonės su negalia nepersiima gailesčiu sau“ – teigia alytiškis.

Kas padeda išvengti savigraužos?

Suvokti, kad gyvenimas su negalia taip pat yra gyvenimas, tik kitoks, Algirdui prireikė laiko. Po įvykusios traumos vyras pats save motyvavo nepasiduoti, judėti tolyn. „Atsidūrus tokioje situacijoje yra du keliai. Vienas, nevedantis niekur, gulėti ir apverkinėtisavo likimą bei kaprizais ir reikalavimais šokdinti artimuosius. o antrasis – nagais ir dantimis kabintis į gyvenimą“ – teigia alytiškis. Algirdas džiaugiasi pasirinkęs antrąjį kelią. Turėdamas šalia savęs stiprų artimųjų palaikymą bei didelį ryžtą „atsistoti ant kojų“, alytiškis pradėjo kibtis į gyvenimą – ėmė versti iš vengrų kalbos, , įsitraukė į visuomeninį gyvenimą. Kai tik darbų – nėra laiko mintims, kad gyvenimas neturi prasmės.

„Mokytojai netikėjo, kad galiu tiek, kiek bendraklasiai“

Taip pat alytiškė, žmonių su negalia teisių aktyvistė Kristina Dūdonytė negalią turi jau nuo gimimo. Mergina turi judėjimo sunkumų. Kristina prisiemena, kad jau mokykloje ją nuteikinėjo kelti sau mažesnius tikslus nei bendraklasiai. „Pavyzdžiui, man ne kartą buvo sakoma, kad geriau nelaikyčiau valstybinių brandos egzaminų, nes jų neišlaikysiu.“ – prisimena mergina. Tačiau Kristina ne tik sėkmingai baigė mokyklos etapą, bet gali pasigirti ir trim aukštojo mokslo diplomais. Kristina taip pat įsitraukusi į  visuomeninę veiklą Alytuje. „Jei būtum nelaimingas, tai liūdėtum, kad kažko nepasiekei, o kai viską turi, tai ir jautiesi laimingas“ —  sako mergina.

 Tikrasis iššūkis – negalia ar nepritaikyta aplinka?

„Kol vieša, informacinė ir fizinė aplinka nėra pritaikyta neįgaliesiems, tol nebus jokios integracijos“, —  tokį kategorišką atsakymą pateikusi Lietuvos aklųjųir silpnaregių sąjungos Alytausmiesto ir rajono filialo pirmininkė Daiva Markinienė nė kiek neabejoja savo žodžiais. Pasak pašnekovės, tai vienintelis būdas norint padėti neįgaliesiems tapti lygiateise visuomenės dalimi.

Lietuvos neįgaliųjų draugijos apklausų rezultatai patvirtina merginos žodžius –  beveik 37% apklaustų respondentų tikina, kad dėl nepritaikytos aplinkos neįgalieji negali patekti  į kultūros, sporto ir laisvalaikio renginius. Daugiau nei trečdalis žmonių mano, kad kokybiškos medicininės arba reabilitacijos paslaugos nėra prieinamos negalią turintiems žmonėms.

Paklausus D. Markinienės apie iššūkius, kuriuos tenka patirti bet kokią negalią turintiems žmonėms, moteris gali nesustodama juos vardyti. „Silpnaregiui arba neregiui pereiti per gatvę nėra taip paprasta, nes kiekviena jų gali sukelti kliūčių. Kaip antai gatvių ir sankryžų perėjos, einančios per dvipusio eismo gatves, bei jas reguliuojantys šviesoforai, kurių žalias signalas dega ne tuo pačiu metu, bet skleidžia vienodą garsą. Ką tuomet daryti regėjimo negalią turintiems žmonėms? Įsivaizduokite, kaip jiems yra sunku“, – sakoD. Markinienė.

Algirdas Jakulis visiškai sutinka, kad būtent aplinka kuria kliūtis žmonėms su negalia. Pasak alytiškio, net ir naujai įrengti perėjų patobulinimai jo mieste nebuvo pritaikyti neįgaliesiems. „Anekdotinę situaciją miesto valdžia galėtų pamatyti, jeigu sėdusi į neįgaliųjų vežimėlius (porą galiu paskolinti) nuriedėtų prie Mažosios Dailidės ežerėlio Alytuje, kur prieš dvejus – trejus metus perėjoje per Maironio gatvę buvo į rengtas visiems alytiškiams „gyvybiškai“ svarbus, nuolat geltonai mirksintis šviesoforas. Plika akimi matyti, kad jį įrengiant taip skubėta žemėn be naudos užkasti europinius pinigus, kad ne tik nuovažos padarytos pamiršus reikalavimus, bet ir po jomis žiojėjančios gatvės dangos įgriuvos ratukais judantiesiems pakartotiną traumą žada“, —mano judėjimo negalią turintis vyras. Jis pamini ir Alytuje esančią „Vilkyškių pieninės“ firminę parduotuvę, kuri, pasak pašnekovo, nepageidauja neįgaliųjų vežimėliuose sėdinčių pirkėjų.

Neįgalieji Lietuvoje — nematomi?

„Žmonių su negalia matomumas yra esminę sąlyga siekiant užtikrinti jų teises. Nes jei valdininkai nemato žmonių su negalia, nepatiria jų spaudimo kažką keisti, jie paprasčiausiai nesusimąsto ir gal net nežino jų poreikių“ –  sako HenrikaVarnienė iš neįgaliųjų organizacijas vienijančio Lietuvos neįgaliųjų forumo. Moteris prisimena savo pirmąsias išvykas į Vakarų šalis, kur neįgalieji yra matomi: „Išvykusi komandiruotę Olandijoje aš negalėjau patikėti, kiek daug yra žmonių, turinčių negalią. O pas mus jų seniau visai nesimatė. Tai tikrai nereiškia, kad šių žmonių nėra. Jei jų nematome, žinokite, tai blogas ženklas. Tai reiškia, kad  jie yra izoliuoti neprieinamoje savo namų aplinkoje arba atokiose globos institucijose. Lietuvoje žmonės su negalia dar neišsikovojo savo teisių, todėl jų matome mažai.“

Visgi, pasak H.Varnienės, padėtis Lietuvoje po truputį keičiasi, ypač daug vilčių teikia jaunoji karta – „Žmonės su negalia, ypač jauni, nebenori slėptis, negali pakęsti kai jų gailima, jie tiesiog nori gyventi, prisiimti atsakomybę už save, nes mato, kad nei valstybės, nei kitų globa laimės neatneša. Tačiau, kad žmonės su negalia galėtų būti savarankiški, jiems reikia lygių sąlygų judėti mieste, patekti į pastatus, visuomenines erdves, reikia prieinamų paslaugų ir informacijos – tą valstybė privalo užtikrinti.“

Šis straipsnis yra „Media4Change“ jaunųjų žurnalistų programos 2017/2018 m. dalis, įgyvendinant Nacionalinio socialinės integracijos instituto projektą „Medijų raštingumas ir kritinis mąstymas darbe su jaunimu“. Projektas finansuojamas pagal Europos Sąjungos programą „Erasmus+“.

Projekto straipsnių autoriai su projekto rėmėjais straipsnių temų ir turinio nederina.