23 gruodžio 2022
https://www.media4change.co/lt/vaiku-is-globos-namu-interviu/?page&name=vaiku-is-globos-namu-interviu
Vaikų iš globos namų interviu

Audrė Jokubauskytė ir Kornelija Zaicaitė Artūras Artūras augo alkoholikų šeimoje. Kiek jis prisimena savo vaikystę, tėvai neturėjo pastovaus darbo, visą laiką gerdavo ir jų dažnai nebūdavo namuose. Elektros tiekimą namams dažnai atjungdavo dėl nesumokėtų mokesčių, tekdavo vakare pasišviesti žvakių liepsna. Trūko ir maisto. Vaikai į mokyklą greičiau jau eidavo pavalgyti, o ne mokytis. Pastebėję, kad […]

Vaikų iš globos namų interviu

Audrė Jokubauskytė ir Kornelija Zaicaitė

Artūras

Artūras augo alkoholikų šeimoje. Kiek jis prisimena savo vaikystę, tėvai neturėjo pastovaus darbo, visą laiką gerdavo ir jų dažnai nebūdavo namuose. Elektros tiekimą namams dažnai atjungdavo dėl nesumokėtų mokesčių, tekdavo vakare pasišviesti žvakių liepsna. Trūko ir maisto. Vaikai į mokyklą greičiau jau eidavo pavalgyti, o ne mokytis. Pastebėję, kad badauja vaikai, mokytojai iš valgyklos jiems nešdavo maistą. Šeimą karts nuo karto vis aplankydavo vaikų teisių atstovai, tačiau tėvams pavykdavo gražiais žodžiais įkalbėti palikti vaikus jų globoje. Artūras prisimena, kad iki jam patenkant į vaikų globos namus vyresni brolis ir sesės jau buvo juose gyvenę – tačiau galiausiai buvo nuspręsta juos grąžinti.

Atiduoti visus septynis vaikus valstybės globon be bilieto atgal nuspręsta, kai Artūrui buvo dešimt metų. Tai nutiko, kai prisipildė kaimynės kantrybės taurė ir ji pranešė apie šeimą vaikų teisių gynėjams. Vaikai net laukė, kada juos paims iš šeimos – vyresni brolis ir sesės jau buvo pasakoję, jog vaikų namuose daug geriau nei gyventi su tėvais. Atvykusius į Antazavės vaikų globos namus vaikus šiltai priėmė namų direktorius ir bibliotekininkė. Apskritai patirtį augant vaikų namuose Artūras apibūdina kaip gerą – jam pasisekė patekti į šeimyną, kurioje auklėtojos nuoširdžiai rūpinosi vaikais.

Vis dėlto, anot Artūro, taip pasiseka ne visiems vaikams. Vyras teigia, jog svarbiausios savybės, kurias turi turėti vaikų namų darbuotojai – nuoširdumas ir pašaukimas. Jis prisimena kitą šeimyną, kuri gyveno tuose pačiuose vaikų namuose. Nors tikslios statistikos pateikti negali, jo nuomone, tų vaikų gyvenimai dažniau nusirito žemyn. To priežastis – auklėtojų atsidavimo darbui trūkumas. Skirtumus vyras prisimena ir tarp vaikų namų. Antazavės vaikų namų auklėtiniai būdavo geri, klusnūs, tuo tarpu kai kuriuose kituose vaikų namuose augdavo kur kas labiau pašėlę vaikai.

Anot Artūro, dažniausiai išėję iš vaikų namų auklėtiniai stokoja praktinių įgūdžių. Nors globos namuose, kuriuose jisai augo, auklėtiniai patys gamindavo vakarienę, atlikdavo ūkio darbus, kas rytą atsikėlę buvo pratinami apsitvarkyti, kaip svarbią problemą vyras įvardija finansinių įgūdžių ugdymo trūkumą. Vaikai neįsivaizduodavo, kiek parduotuvėje kainuoja produktai, nes juos vaikų namai gaudavo mažesnėmis kainomis. Nenuostabu, kad dažnas Artūro pastebėtas atvejis – išėję gyventi savarankiškai vaikų namų auklėtiniai ima išlaidauti.

Pašnekovas vaikų namus paliko vos sulaukęs aštuoniolikos, dvyliktą klasę baigė Vilniuje. Čia jis gyveno pas globėją. Artūras pasakoja, kad vaikų namuose auklėtojoms rūpėjo, ką vaikas veiks baigęs mokyklą. Būdamas šešiolikos – septyniolikos metų vaikinas užsinorėjo stoti į odontologiją, nes jam gerai sekėsi gamtos mokslai. Tačiau pažiūrėjęs į konkursinius balus suprato, kad jam ši kartelė bus neįveikiama. Galiausiai paauglys nusprendė stoti į kineziterapiją. Jau gyvendamas Vilniuje Artūras kryptingai siekė savo tikslo, lankėsi pas korepetitorių, konsultavosi su kineziterapijos studentais. 

Save Artūras vadina geruoju pavyzdžiu. Tokiu tapti padėjo augant rodomas nuoširdus dėmesys jam. Tačiau anot jo, prie vaikų gerovės prisidėjo ne tik vaikų globos įstaigų darbuotojai. Prisidėti gali kiekvienas savanoriaudamas ir atvykdamas į globos įstaigas ar mokyklas, kuriose mokosi be tėvų augantys vaikai, ir parodydamas dėmesį tokiems vaikams. Tai gali būti asmeninės sėkmės istorija ar kvietimas nuvykti kur nors, kur vaikai nėra buvę, pavyzdžiui, į kokį nors muziejų. O gal netgi toks paprastas dalykas kaip pavežėjimas automobiliu atidarytais langais ir garsiai leidžiant muziką. Tai paliktų vaikams šiltų atsiminimų ilgam. 

Urtė (vardas pakeistas)

Urtė, kitaip nei kiti mūsų herojai, tebegyvena vaikų globos įstaigoje. Ji vis dar mato šių namų realybę iš arti ir sutiko su mumis pasidalinti savo istorija.

Savo vaikystę Urtė prisimena kaip linksmą ir nerūpestingą. Mergaitė augo su mama, kuri, nors ir mėgdavo išgerti, stengdavosi tai daryti nematant vaikams. Nors šeimą buvo aplankiusios vaikų teisių apsaugos tarnybos, Urtė niekada nesiskundė, nes jautė mamos meilę ir šilumą. Vasaras Urtė kartu su broliais ir seserimi leisdavo pas močiutę, kur mergaitė, truputį atsiskyrus nuo visų vaikas, mėgdavo eiti uogauti. Vis dėlto su alkoholio vartojimo realybe, ilgą laiką tvyrojusia kažkur šalia, merginai teko iš arti susidurti mirus mamai ir persikrausčius pas močiutę galutinai.

Močiutės ir vaikų šeimą vis tikrindavo vaikų teisių apsaugos tarnybos, tačiau dvejus metus nedrįso paimti vaikų. Galiausiai vieną kartą atvažiavę tikrintojai rado išgėrusią močiutę ir Urtė pati pasakė, kad nori kraustytis į vaikų globos namus. Ji mąstė: kiek galima šitaip gyventi? Nuolatinis alkoholio vartojimas, triukšmas, muzika, svečiai, neturėjimas kur paruošti mokyklos namų darbų, nes namuose pastovios išgertuvės… Trylikametei paauglei atsibodo. Ir jos skundas buvo išklausytas. Du vyriausi broliai jau buvo suaugę, tad ji kartu su trimis kitais vaikais pateko į vaikų globos namus.

Naujuose namuose mergina greitai apsiprato, nebuvo baisu į juos persikraustyti. Kasdienybė čia būdavo paprasta – ryte kaip ir visi vaikai mergina eidavo į mokyklą, grįžusi ruošdavo namų darbus, lankydavo būrelius, o paskui laukdavo laisvalaikis su draugais lauke arba prie kompiuterio. Močiutė vaikams atsidūrus vaikų namuose nei karto jų neaplankė, nepaskambino, vyriausi broliai irgi bendravo vangiai, tačiau mergina džiaugėsi, kad vaikų namuose, kitaip nei pas girtuokliaujančią močiutę, rasdavo, kas ją išklausydavo. Juk paauglystė – amžius, kai gyvenime vyksta dideli pokyčiai, kai vaikas pamažu virsta suaugusiuoju ir jam kyla daugybė klausimų apie gyvenimą ir pasaulį. Atsikrausčiusi į vaikų namus Urtė pateko į vieną kambarį su buvusia bendraklase, buvo smagu rasti pažįstamą žmogų tarp gausybės nematytų veidų ir merginos susidraugavo. Auklėtojai irgi rodė nuoširdų susidomėjimą merginos gyvenimu. Jie vis paklausdavo, kaip Urtei sekasi, o su viena iš auklėtojų mergina užmezgė itin tvirtą ryšį.

Vieną dieną į vaikų globos namus atėjo žmonės, reklamuojantys itin patrauklią naują įstaigą – jaunimo namus, kuriuose paaugliai mokomi savarankiškai gyventi. Vaikai buvo kviečiami į juos persikraustyti ir Urtė susidomėjo pasiūlymu. Deja, visa ši reklama tebuvo gražus knygos viršelis. Vaikams pasakojo, kad čia jie mokysis tvarkytis, gaminti valgyti… Urtė dar ir šiandien tebegyvena šiuose namuose pas globėją ir teigia, kad taip nėra. Nors namai labai gražūs, mergina niekada nesitikėjo, kad gyvens tokiuose namuose, kasdienybė nuo vaikų namų nedaug tesiskiria. Viską už vaikus daro auklėtojos. Jie nemokomi maisto ruošos, finansinio raštingumo, kitų buitinių dalykų. Vaikai nesiskundžia – jiems patogu taip gyventi. O ir pasiskųsti niekam negali. Nes jei pasiskųs, dėl to labai supyks auklėtojos.

Negana to, kad vaikai nemokomi praktinių įgūdžių, jiems nepadedama ir renkantis profesinį kelią. Urtė teigia, kad jos ateities planai globėjai visai neįdomūs. Apie juos ji kalbasi su buvusių vaikų namų auklėtoja.

Apskritai, anot Urtės, reikėtų keisti vaikų teisių apsaugos sistemą. Šiuo metu kreipiamas per didelis dėmesys smulkių, greitai išsprendžiamų problemų turinčioms šeimoms, tuo tarpu šeimos su kur kas didesnėmis bėdomis lieka nuošalyje. Ji teigia, kad vaikų paėmimas iš šeimų turėtų būti sugriežtintas, o vaikų teisių apsaugos darbuotojų akyse teįžvelgia norą užsidirbti pinigų. Mergina norėtų, kad vaikų globos įstaigose dirbtų pozityvūs, kūrybingi darbuotojai, kurie užkrėstų vaikus motyvacija siekti tikslų. Deja, kaip matome iš Urtės istorijos, tokia realybė būna ne visada.

Ir vis dėlto užkrečia Urtės optimizmas. Ji tiki, kad kiekvienas žmogus yra pats savo lemties kalvis. Mergina niekam nelaiko pagiežos ir nemėgsta skųstis. Gyvenime ir taip daug problemų, geriau rinktis į jas žiūrėti pozityviai. Viskas yra mūsų rankose ir viską, kas yra blogai, galima pakeisti. Nes nėra to bloga, kas neišeitų į gera.

Arminas

Šiandien pažvelgus į ryškiu makiažu pasipuošusį, madingai apsirengusį Arminą net nepagalvotum, kad vaikystėje tai buvo tylus ir užsisklendęs vaikas, kuriam likimas nepašykštėjo išbandymų. Prieš sukankant septyniolikai metų, vaikinas į vaikų teisių apsaugos tarnybą kreipėsi pats. Gyvenantis tik su mama paauglys neapsikentė barnių, psichologinio smurto, o ypač situacija paaštrėjo, kai Arminas prisipažino mamai esąs homoseksualus. Jai buvo šokas, ji negalėjo to suprasti. Arminas suvokė – jam vietos namuose nebėra. Gavęs pasiūlymą persikraustyti į vaikų globos įstaigą, vaikinas su mielu noru sutiko. Mama apie sprendimą nežinojo iki tol, kol paauglys galutinai neapsigyveno šeimynoje. Vos tik žinia ją pasiekė, vaikinas sulaukė gausybės įniršusių žinučių telefonu. Šiandien mama ir sūnus palaiko funkcinį bendravimą, o artimiau bendrauti vaikinas nenori tol, kol mama nepradės lankyti psichoterapijos arba kitais būdais keisti savo elgesį.

Prieš persikraustant Arminui atrodė, kad vaikų globos įstaigoje bus daug geriau nei namuose. Iš tikrųjų, atsirado galimybė būti išklausytam, atvirumas, ko nebūdavo namuose pas mamą. Tačiau rožinius akinius teko greitai nusiimti. Visų pirma, vaikinas sulaukė patyčių iš kitų vaikų. Galima suprasti. Juk jie irgi daug patyrė, turi labai skaudžių išgyvenimų ir patyčios galbūt jiems tapo įtūžio išliejimo forma. Tačiau Arminas nesijautė suprastas ir auklėtojų – jam atrodė, kad jos pilnai netoleruoja jo asmenybės. Situaciją sunkino ir tuo metu Lietuvoje buvęs įvestas karantinas.

Vaikų globos įstaigoje buvo du nameliai. Viename buvo surinkti turbūt tvarkingiausi, atrodytų, šauniausi vaikai pasaulyje, na, o kitame gyveno sunkesnio būdo vaikai. Arminas iš dalies sutinka su stereotipu, kad vaikų namų auklėtiniai dažnai būna vagys ar narkomanai. Jis pateko į antrąjį namelį ir iš tiesų gyveno su gyvenimo nelepintais vaikais. Tačiau už skaudaus stereotipo, vaikino nuomone, slepiasi karčios priežastys. Arminas įsitikinęs, kad pagrindinis dalykas, ko visuomenė nesupranta apie vaikus iš namų, tai to, kad jie visi yra palaužti. Tai jauni žmonės, kurie jaučiasi visiškai pasimetę, nežinantys, ką veikti gyvenime, nežinantys, ką darys, kai užvers vaikų globos įstaigos duris. Susikaupusius jausmus jie išleidžia fiziškai arba psichologiškai kenkdami kitiems. Tie vaikai nebemato gyvenimo su tėvais, jie tiesiog brenda gilyn į duobę. Arminas bandė su tokiais vaikais kalbėtis, tačiau jiems klausimai, ką veiks po metų, kaip užsidirbs pinigų, atrodė pernelyg sudėtingi.

Vaikinas įsitikinęs, kad vaikų globos įstaigų darbuotojai tinkamai neatlieka savo darbo. Jis yra išsiaiškinęs, kiek dėmesio, paramos turėtų gauti tokiose įstaigose augantys vaikai, tačiau realybėje tai neatsispindi. Tai tik popierizmas. Arminas mano, kad globos įstaigų darbuotojai nėra pakankamai spaudžiami tinkamai atlikti savo darbą. Vaikinas bandė skųstis vaikų globos įstaigoje esančiomis sąlygomis, tačiau sulaukė atsakymų, kad darbuotojai surištomis rankomis – yra mažiausia grandinės dalis ir nieko negali padaryti. Tačiau Arminas mano priešingai. Padaryti galima daug. Ir tai gan paprasta. Tereikia skirti vaikams daugiau dėmesio.

Šiandien Arminas mano, kad gyvenimas vaikų globos įstaigoje jį sužalojo psichologiškai. Tačiau jis atsistojo ant kojų ir suprato, kad ši patirtis tik sustiprino jo vertybes. Jis matė žmones, kurių vertybės iškraipytos, kurie nebežino, kaip gyventi. Ir suprato, kad reikia ne klausytis kitų nuomonių, o vadovautis tuo, kas pačiam prie širdies.

Šiandien Arminas – vizažistas ir fotografas. Šeimynoje jis buvo skatinamas piešti ir muzikuoti, tačiau tai jį truputį atgrasė nuo menų. Sulaukiant nuolatinių skatinimų kūryba pamažu ėmė atrodyti kaip darbas. Tačiau nuo prigimties nepabėgsi. Nuo mažens lydėjęs menas galiausiai tapo profesija. Širdies gilumoje visada buvo noras išreikšti savo jausmus pasitelkiant kūrybą, tad nenuostabu, kad ir šiandieninėje profesinėje kūryboje atsispindi patirti išgyvenimai. Arminas nori savo kūryba padėti žmones atsiskleisti, kas jie yra iš tikrųjų. Jis nori, kad žmonės atsipalaiduotų. Atsipalaiduotų savo kūryboje, atsipalaiduotų kaip asmenybės ir tiesiog darytų tai, ką nori. Visai kaip jį išmokė patirtos gyvenimo pamokos. 

Agnė (vardas pakeistas)

Agnė buvo paimta iš šeimos dar net nesulaukusi dvejų metų. Jos motina buvo alkoholikė, o tėvas – narkomanas. Penkis vaikus prižiūrėjo vienuolikmetė sesuo. Kai tėvų keturias dienas nebuvo namuose, ji neapsikentusi paskambino savo auklėtojai ir pasakė, kad nebeturi nei jėgų, nei pinigų rūpintis visais vaikais, neišgali nupirkti šeimai valgyti. Į skambutį buvo sureaguota žaibiškai – visi vaikai pateko į ligoninę, kur medikai norėjo įsitikinti, ar vaikams viskas gerai su sveikata. Visiems buvo nustatytas padidėjęs skysčių kiekis smegenyse. Netrukus vaikai pateko į vaikų namus, tačiau ten gyvenimas Agnei nebuvo geras. Mergaitę skriaudė vyresni vaikai. Prie smurto prisidėjo ir auklėtojos. Šiandien mergina prisimena, kad nusikaltus auklėtojos ją ir mušdavo, ir uždarydavo nakčiai sandėliuke tarp šluotų.

Kitaip nei kiti mūsų herojai, Agnė vaikų namuose gyveno tik laikinai. Ją ir jos dvynį brolį įsivaikino, kai mergaitei buvo penkeri. Ji jau nebuvo mažas vaikas ir suprato, kas vyksta. Suprato, kad atėjo svetimi žmonės, pasiryžę suteikti jai meilę ir laimę. Tačiau prisileisti naujuosius tėvus buvo sunku. Jei tave gali palikti tikrieji tėvai, ar tavęs nepaliks naujoji šeima? Vis dėlto Agnės nepaliko ir šiandien ji dėkinga už visą paramą ir pagalbą, kurią suteikė ją įsivaikinę tėvai. Tačiau mergina teigia, jog niekada nesugebės pamiršti fakto, jog tai nėra jos tikroji biologinė šeima.

Paauglystėje mergina pradėjo bendrauti su užsienyje gyvenančia seserimi. Buvo didžiulis abiejų noras bendrauti, tačiau teko susidurti su barjeru. Agnė mokykloje nesimokė gerai, nors ir sėdėdavo prie pamokų valandų valandas. Blogi pažymiai turėjo savas pasekmes. Iš merginos telefonas, kompiuteris būdavo atimti savaitėms. Tačiau ji vis tiek rasdavo būdų susisiekti su sese – ar tai mokyklos bibliotekoje pertraukos metu, ar per informacinių technologijų pamokas Agnė pasinaudodavo kompiuteriu ir parašydavo sesei. Negalėjimas bendrauti su seserimi skatino Agnę maištauti. Ji ėmė specialiai nesimokyti, nes kokia prasmė, jeigu pastangos neatsiperka, o atimtas telefonas neleidžia kalbėtis su sese? Merginai atimtas telefonas nebuvo tiesiog atimtas prietaisas. Tai buvo dalelė jos pačios – jos galimybė būti su biologine šeima.

Tačiau tikrą lūžį merginos gyvenime įvykti paskatino kita sesuo. Agnė bendravo su seserimi, gyvenančia Klaipėdoje. Seseriai tuo metu buvo apie dvidešimt metų, ji turėjo savo butą ir vaiką Klaipėdoje. Nežinia, ar tai buvo suplanuota, ar įvyko, nes turėjo įvykti. Vieną dieną Agnė nuvažiavo pas sesers uošvienę ir ten rado savo tikrąją mamą.

 Kad priešais sėdi tikroji biologinė mama, paauglė suprato iškart. Tačiau neskubėjo jos apsikabinti. Anaiptol. Mergina nusprendė apsimesti, kad savo motinos neatpažįsta. Moteris greitai išėjo. Tačiau mamos pasirodymas Agnei nedavė ramybės. Ji paprašė mamos telefono numerio ir jos pradėjo bendrauti. Kalbėdavosi tiek žinutėm, tiek skambučiais, o temos aprėpdavo viską – ir kas gerai, ir kas blogai. Mama ir dukra sakydavo viena kitą mylinčios, nors matėsi vienintelį pirmą kartą. Agnė kalbėdavo, kad viską mamai atleidžia, kad nenori gręžiotis į praeitį, tiesiog nori būti vėl šeima. Mergina džiaugdavosi kiekvienu pokalbiu, nors beveik kiekvieno skambučio iš mamos sulaukdavo tada, kai ji būdavo girta. Bendravimas tęsėsi ilgai. Mama ir dukra ėmė kalbėti, kaip per Agnės gimtadienį paauglė išsikraustys gyventi atgal pas mamą.

Tėvai, kartu įvaikintas dvynys brolis bandė atkalbėti paauglę, tačiau ji nepasidavė. Norėjo grįžti pas biologinę mamą. Vis dėlto pas ją mergina taip ir negrįžo. Nukrito rožiniai akiniai ir paauglė išgirdo šeimos jai sakomus žodžius. Suprato, jog mama vis dar alkoholikė ir negali pasiūlyti jai tokio prabangaus gyvenimo, kokį visą laiką siūlė Agnę įsivaikinusi šeima. Mergina atsisakė grįžti pas biologinę mama ir ėmė aiškintis faktus. Išsiaiškino, kad mama dėl visko kaltina tuo metu jau mirusį tėvą ir visiškai nepripažįsta savo kaltės, dėl kurios vaikai atsidūrė globos namuose. Šiandien ši istorija apie ketinimą grįžti pas biologinę mamą yra faktas, kurį Agnė ir jos šeima stengiasi užmiršti.

Mokykloje nuolatos buvo keliamas klausimas, kas yra šeima. Paauglė nesuabejojusi būtų pasakiusi, kad tikroji šeima yra biologinė šeima. Tačiau šiandien, patyrus gyvenimo pamokas ir šį klausimą daug kartų apsvarsčius, Agnė šeima laiko žmones, kuriems tu rūpi, kurie tave myli. Tai žmonės, kurie priima tave tokį, koks esi, ir kuriuos taip pat priimi tu. Net ir kai kuriuos savo draugus Agnė drąsiai vadina šeimos nariais. Tai vienas kumštis, tai gyvenimo ramstis. Ir visai nesvarbu finansinė parama, daiktai… Svarbiausia bendravimas, supratimas ir nuoširdus rūpestis vienas kitu.


Šis straipsnis yra „Media4Change“ inicijuotos tarptautinės žurnalistikos laboratorijos dalis. Laboratorija yra projekto „Digital MIL Lab in Youth Work“ dalis.

Projektas finansuojamas pagal Europos Sąjungos programą „Erasmus+“.