Trūksta specialistų ir empatijos

Geriausiai specialiojo švietimo sistemą gali apibūdinti tie, kurie su ja susiduria kasdien. Jolita (vardas pakeistas) – kelių vaikų mama. Vienam jos sūnui nustatytas autizmo spektro sutrikimas. Lukas (vardas pakeistas) jau varsto pradinės mokyklos duris. „Pati nežinojau, į kokią mokyklą vaiką leisti, viską darėm taip, kaip patarė specialistai. Dabar džiaugiuosi, kad sūnus mokosi ten, kur mokosi. Kiti vaikai – pavyzdys jam, iš jų jis mokosi gero elgesio, bendravimo ir visus savo klasiokus labai myli“, – pasakojo Jolita. Moteris pripažino, kad sunkumų, ypač pradžioje, pasitaikydavo nemažai. Nors vaikas nuo pat mažens lankė paprastą darželį ir buvo pažįstamas su didele dalimi savo klasės draugų, vis dėlto, mokykloje susidūrė su kitokiais sunkumais. Daugiausiai problemų šeimai kėlė specialistų trūkumas. Iš pradžių ne visi mokytojai norėjo mokyti klasę, kuriai priklauso sutrikimų turintis vaikas. Atsiradus mokytojai, išryškėjo kitos kliūtys. Svarbiausia berniukui – turėti pagalbą šalia. Pirmosiomis mokslo metų dienomis tokia pagalba buvo mama, tačiau vaikui pripratus prie aplinkos, kiekvienoje pamokoje mama sėdėti nebegalėjo. Įprastai specialiųjųporeikių turintiems vaikams padėti pamokų metu turi mokytojo padėjėjas, tačiau tam mokykla neturėjo lėšų. Nors Jolita tikina, kad įvairių išeičių ieškojo ir ji pati, ir mokyklos vadovybė, nieko pasiekti nepavyko iki tol, kol prieš berniuką sukilo klasiokų tėvai. Klasėje buvo pradėti rinkti parašai, reikalaujantys, kad Luką iškeltų iš klasės. „Žinoma, sunku matyti tokias Lietuvos žmonių nuostatas, tolerancijos trūkumą, bet suprantu ir tuos tėvus, čia jų pasirinkimas. Patys vaikai jokių problemų nemato, jie visi puikiai sutaria, bendrauja su Luku, konsultuojasi dėl namų darbų, vieni kitiems padeda. Jie susigyvenę, žino, kaip elgtis visokiose situacijose, patys domisi, kodėl, pavyzdžiui, Lukas toks protingas“, – pasakojo vaiko mama.

Tėvų rinkti parašai parašais ir liko. Tie, kurie nenorėjo, kad jų vaikai mokytųsi kartu su Luku, rado kitas klases ar mokyklas. Tačiau toks sujudimas, pasak Luko mamos,  padėjo išspręsti mokytojo padėjėjo klausimą. Savivaldybė, išgirdusi apie tėvų renkamus parašus, surado pinigų ir įsteigė mokytojo padėjėjo etatą.

„Kol kas mes dar tik pradinukai, todėl su labai didelėmis problemomis nesusiduriame, viskas dar priešaky, tačiau matau, kad mokytojams sunku, jiems tikrai trūksta seminarų, specialaus paruošimo. Dabartinė mūsų mokytoja labai stengiasi, pati viskuo domisi ir padeda, tačiau tokios ne visos mokytojos“, – pripažino Luko mama.

Būti ar sugriūti?

Klausimas, kur specialiųjų poreikių turintiems vaikams mokytis geriau (bendrosiose ar specialiosiose mokyklose), Lietuvoje vis dar keliamas. Nors dalis Europos valstybių rodo sėkmingus sutrikimų turinčių vaikų integravimo į bendrąsias mokyklas pavyzdžius, lietuviai „paleisti“ specialiųjų mokyklų, kur mokosi tik sutrikimų turintys vaikai, nenori. Bandant atsakyti į klausimą, kur geriau, išsiskiria dvi barikadų pusės: vieniems specialiosios mokyklos asocijuojasi su sovietmečiu, kuomet „kitokie“ buvo slepiami ir uždaromi internatuose, kitiems specialiosios mokyklos atrodo kaip išsigelbėjimas – vaikams teikiama specializuota pagalba, didesnė kvalifikuotų specialistų ir specialiųjų priemonių koncentracija ir pan.

Apie įtraukaus mokymo sistemą, kai specialiųjų  poreikių ar negalią turintys vaikai integruojami į bendrąsias mokyklas, prakalbta jau seniai, tačiau labai ryškių žingsnių iki šiol matyti nebuvo. Integracijos šalininkai tikina, kad vaikai, besimokydami su kitais bendraamžiais, lengviau įsilies į visuomenę, imdami iš jų teigiamą pavyzdį patys sieks aukštesnių rezultatų, o mokyklų bendruomenės mokysis tolerancijos. Eiti įtraukiojo mokymo keliu pasirinko ir Švietimo ir mokslo ministerija (ŠMM).

Valstybinėje 2013–2022 m. švietimo strategijoje numatyta bene perpus sumažinti vaikų, besimokančių specialiosiose mokyklose, procentą. Ministerija sieks, kad 2022 m. specialiosiose mokyklose mokytųsi 0,5 proc. visų šalies mokinių (2012 m. šis skaičius siekė 1,1 proc.). Strategijoje numatoma stiprinti Ministerijos ir savivaldybių administracijos vaidmenį koordinuojant specialųjį ugdymą, teikti kokybišką metodinę pagalbą specialiojo ugdymospecialistams, bet konkrečių žingsnių, vedančių minėtų tikslų link, strategijoje nėra.

Tačiau Ministerijos specialistai teigia, jog planuose yra numatytos priemonės skatinti bendrosios paskirties mokyklas priimti specialiųjų poreikių turinčius mokinius. Tarp tokių priemonių – visos dienos mokykloskūrimas, mokytojų padėjėjų etatų steigimas, finansavimo padidinimas specialiųjų poreikių turintiems mokiniams, mokyklų fizinės aplinkos pritaikymas, pedagoginių darbuotojų kompetencijų stiprinimas, mokyklų aprūpinimas specialiosiomis mokymo priemonėmis, mokinių pavežėjimas, ugdymo turinio, pasiekimųvertinimo sistemos pritaikymas bei tėvų švietimas apie įtraukiojo ugdymo naudą.

Paliktos likimo valiai

Kol Ministerija kalba apie planus, bendrosiose mokyklose gyvenimas teka įprasta vaga. Nors valdininkai išskiria geruosius įtraukiojo mokymo aspektus, bendrosiose mokyklose aukštesnių lygių sutrikimų turinčių vaikų mokosi palyginti nedaug. Specialiosiose mokyklose yra ugdoma apie 50–60, didesniuose miestuose ir per 100 didelių arba labai didelių spec. ugdymo poreikių turinčių vaikų, o įprastose pagrindinėse mokyklose arba gimnazijoje – tik vienetai.

Viena iš integracijos „pirmūnių“ – Vilkaviškio Salomėjos Nėries pagrindinė mokykla. Nors Vilkaviškio rajone yra ir specialioji mokykla, Salomėjos Nėries pagrindinėje mokykloje mokosi apie 60 specialiųjų poreikių turinčių vaikų. 15 iš jų – su sunkiom negaliom arba elgesio sutrikimais.

Mokyklos direktorė Daina Juškauskienė patikino, kad pagrindinė sąlyga, leidžiantis jiems sėkmingai dirbti su tokiais vaikais, – profesionali komanda. Mokykloje dirba ir specialioji pedagogė, ir mokytojo padėjėja, ir socialinė pedagogė. Vis dėlto direktorė neslėpė, kad iššūkių mokykloje netrūksta.

„Stengiamės daryti viską, ką galim, savomis jėgomis. Tačiau ne visada jų užtenka, labai trūksta pagalbos ir paramos ir iš išorės“, – dalijosi direktorė. Pasak jos, labiausiai rajonuose trūksta mobilių profesionalų komandų, kurios, susidarius krizinei situacijai, galėtų greitai sureaguoti, atvykti ir suteikti pagalbą. Ministerijos teigimu, tokia pagalba pasirūpinti turėtų kiekvienoje mokykloje veikianti Mokyklos vaiko gerovės komisija, o prireikus, mokyklai gali padėti Savivaldybės pedagoginės psichologinės tarnybos specialistai, tačiau lieka atviras klausimas – ar tokia pagalba pakankamai greita ir mobili?

Vilkaviškio Salomėjos Nėries pagrindinėje mokykloje dirbanti socialinė pedagogė ir mokytojo padėjėja su specialiųjų poreikių turinčiais vaikais susiduria kasdien. Jos patikino, kad kiekviena diena – naujas iššūkis.

„Per daugiau ar mažiau laiko susigyvename su kiekvienu vaiku, išmokstame prie jo prisitaikyti, dirbti metodais, kurie jam priimtiniausi. Tai reikalauja jėgų, bet jos dažniausiai atsiperka. Tačiau pasitaiko ir tokių atvejų, kai atsiduriame visiškoje aklavietėje. Kartais su vaiku nerandame bendros kalbos, nors pagalbos kreipiamės visur.  Tačiau turim ir sėkmės istorijų, su kai kuriais vaikais pasiekiam labai gerų rezultatų“, – patirtimi dalijosi mokyklos socialinė pedagogė.

Nors specialistės tikino darančios viską, ką gali, kad kiekvienas mokyklos moksleivis jaustųsi gerai, vis dėlto pripažino, kad su dabar esančia pagalba ir ištekliais mokyklai priimti dar daugiau elgesio sutrikimų turinčių vaikų būtų labai sudėtinga.

Dėmesys kainuoja

Su aukščiau išsakyta Jolitos, auginančios autizmo spektro sutrikimą turintį sūnų, mintimi, kad prie vaiko nuolat turi būti kitas žmogus, sutiko ir Kybartų „Rasos“ specialiosios mokyklos direktorė Lilija Žilinskienė. Ji patikino, kad vaikai bent pirmąsias klases turėtų lankyti bendrojoje mokykloje, o tik įsitikinus, kad joje per sunku, pereiti į specialiąją. Vis dėlto direktorė mano, kad specialiosiose mokyklose specialiųjų  poreikių turintys vaikai gali jaustis geriau.

„Čia jiems skiriame daug dėmesio. Bendrosiose mokyklose klasėje dažnai mokoma ir po 30 žmonių, pas mus – vos po kelis, todėl mokytojo dėmesio vaikai gauna daug daugiau. Tai akivaizdu ir žvelgiant į rezultatus. Esame turėję vaikų, kurie, atėję iš bendrosios mokyklos, nemokėjo nei skaityti, nei rašyti, o padirbėję pas mus, neilgai trukus, išmoko“, – pasakojo L. Žilinskienė.

Pasak jos, su mažesne bendruomene užmezgamas glaudesnis ryšys. „Visada pasikalbam su vaikais, jie mums papasakoja apie savo džiaugsmus ir rūpesčius. Jei matom, kad šiandien klasėje nuotaika slogi – turim pakoreguoti pamokos temą. To bendrojoje mokykloje padaryti neišeitų, o mes prisitaikome prie vaikų“, – patirtimi dalijosi direktorė.

Pagrindinis dėmesio šaltinis sutrikimų turinčiam vaikui bendrosiose mokyklose turėtų būti mokytojo padėjėjas. Vis dėlto daugumoje mokyklų jų trūksta. Kaip įvardijo sunų su negalia turinti Jolita, padėjėjo nebuvimas – pagrindinė ir pati didžiausia problema.

Nors Ministerijos planuose numatytas naujų mokytojo padėjėjo etatų steigimas, šiandien šios paslaugos nebuvimas lemia per mažą dėmesį specialiųjų poreikių turintiems vaikams. Kai trūksta dėmesio, kenčia ne tik konkretus mokinys, bet visa klasė, todėl specialiųjų poreikių turinčių mokinių baidosi ir mokytojai, ir tėvai. Integracija be reikiamų paslaugų diskredituoja pačią įtraukaus švietimo idėją, nuteikia bendruomenę prieš vaikus su specialiaisiais poreikiais, nors problema yra ne jie, o paslaugų trūkumas arba netinkamas mokymo proceso organizavimas.

Šis straipsnis yra „Media4Change“ jaunųjų žurnalistų programos 2017/2018 m. dalis, įgyvendinant Nacionalinio socialinės integracijos instituto projektą „Medijų raštingumas ir kritinis mąstymas darbe su jaunimu“. Projektas finansuojamas pagal Europos Sąjungos programą „Erasmus+“.

Projekto straipsnių autoriai su projekto rėmėjais straipsnių temų ir turinio nederina.