Ši schema ypač ryški Izraelio ir Gazos karo nušvietime. Pirmosiomis konflikto savaitėmis žurnalistai dirbo sąlygomis, kai nepriklausomai patikrinti daugelio teiginių beveik nebuvo įmanoma: užsienio žurnalistų patekimas į Gazą buvo smarkiai ribotas, vietos reporteriai dirbo po bombardavimais, o didžioji dalis pirmosios informacijos ateidavo iš pačių kariaujančių pusių. Tokiomis aplinkybėmis oficialus pareiškimas labai lengvai tampa „pirmąja tiesa“, net jei vėliau paaiškėja, kad jis buvo nepilnas, klaidinantis ar nepagrįstas.

Medijų tyrimuose šis reiškinys dažnai vadinamas „pirmojo pasakojimo efektu“: kas pirmas suformuluoja įvykio interpretaciją, tas dažnai suformuoja ir visos diskusijos rėmus. Net jei vėliau pasirodo naujų faktų, jie dažnai interpretuojami jau per pirmojo pasakojimo prizmę.

Kai pirmasis pasakojimas tampa stipriausiu

Vienas ryškiausių pavyzdžių — Al Ahli ligoninės sprogimas Gazos mieste 2023 m. spalį. Iškart po įvykio viešąją erdvę užplūdo tarpusavyje konkuruojančios versijos apie atsakomybę. Oficialūs pareiškimai buvo platinami greičiau nei juos buvo galima patikrinti, o socialiniuose tinkluose ir naujienų portaluose atsirado skirtingos interpretacijos dar prieš pasirodant nepriklausomoms analizėms.

Vėliau atvirųjų šaltinių tyrėjai ir nepriklausomi analitikai ėmėsi rekonstruoti įvykio aplinkybes. Tyrimų organizacija Forensic Architecture paskelbė analizę, kurioje ginčijami kai kurie Izraelio pateikti paaiškinimai apie sprogimo kilmę. Šis atvejis parodė, kaip greitai konflikto pradžioje susiformuoja informaciniai naratyvai ir kaip sunku juos vėliau pakeisti.

Informacinio karo logika čia paprasta: pirmasis pareiškimas sukuria stiprų emocinį įspūdį, o vėlesnė techninė analizė retai sulaukia tokio paties dėmesio.

Kai įrodymai pasirodo siauresni nei pirminiai teiginiai

Kitas svarbus pavyzdys — teiginiai apie Hamas infrastruktūrą po Gazos ligoninėmis, ypač Al-Shifa medicinos komplekse. Izraelio kariuomenė teigė turinti įrodymų apie požeminę Hamas infrastruktūrą medicinos įstaigose, tačiau dalis nepriklausomų analizių pažymėjo, kad viešai pateikta medžiaga ne visada patvirtino pirminio pasakojimo mastą.

„The Washington Post“ atlikta vizualinė analizė pažymėjo, kad parodyta medžiaga neleidžia nepriklausomai patvirtinti visų anksčiau paskelbtų teiginių apie infrastruktūros mastą. Auditorijai pirmiausia buvo pateiktas labai kategoriškas pasakojimas, o vėliau — siauresni ir labiau ginčytini faktai.

Tokiose situacijose veikia klasikinė informacinės manipuliacijos logika: stipriausia tezė paskelbiama pirmiausia, o jos ribotumas paaiškėja tik vėliau.

Kai klaida tampa naratyvu

Dar vienas daug diskusijų sukėlęs epizodas buvo Al-Rantisi ligoninėje parodytas dokumentas, kurį Izraelio kariuomenės atstovas pristatė kaip „teroristų vardų sąrašą“. Vėliau paaiškėjo, kad dokumente buvo arabiškas kalendorius su savaitės dienomis.

Ši situacija parodo svarbų informacinio konflikto mechanizmą. Net jei klaida vėliau paaiškinama, pirminė versija dažnai išlieka kolektyvinėje atmintyje. Tyrimai rodo, kad pataisymai paprastai sulaukia gerokai mažesnio pasiekiamumo nei pirminė klaidinga informacija.

Emocinis naratyvas: „40 nukirsdintų kūdikių“

Panašiai veikė ir viena labiausiai aptartų istorijų karo pradžioje — pasakojimas apie „40 nukirsdintų kūdikių“. Ši istorija greitai paplito tarp politikų, komentatorių ir dalies žiniasklaidos, nors tuo metu nebuvo pateikta patikimų įrodymų, patvirtinančių būtent tokią konkrečią versiją.

Vėlesni tyrimai parodė, kad ši istorija augo iš chaoso, nepatikrintų liudijimų ir karo komunikacijos, tačiau ji jau buvo tapusi emociniu simboliu, per kurį dalis auditorijos pradėjo vertinti visą konfliktą.

Tokie pasakojimai veikia kaip moraliniai rėmai: jie nustato, kas laikomas absoliučiu blogiu, o kas — aukomis. Kai toks rėmas susiformuoja, auditorija dažnai pradeda interpretuoti visus vėlesnius įvykius per jį.

Pasitikėjimo griovimo strategijos

Ne mažiau reikšminga ir vadinamoji „Pallywood“ schema — nuolatinės insinuacijos, kad palestiniečių kančios vaizdai gali būti „surežisuoti“ ar kitaip nepatikimi.

Tokios strategijos veikia ne per konkretaus fakto paneigimą, o per bendrą pasitikėjimo ardymą. Jei auditorijai nuolat siūloma manyti, kad civilių sužeidimų ar griuvėsių vaizdai gali būti suklastoti, empatija civilių patirčiai silpnėja.

Informacinio karo tyrimuose tai vadinama liudininkų diskreditavimo strategija — kai vietoj faktų paneigimo siekiama sumažinti pasitikėjimą pačiais liudininkais.

Informacinis vakuumas ir skirtingos realybės

Informacinis konfliktas turi dar vieną svarbią dimensiją: skirtingos visuomenės dažnai mato skirtingus to paties karo vaizdus. Izraelio žurnalistas ir medijų analitikas Oren Persico yra atkreipęs dėmesį, kad Izraelio žiniasklaidoje labai retai rodomi Gazos civilių žūčių vaizdai. Pasak jo, tai kuria vis didesnį skirtumą tarp Izraelio visuomenės suvokimo ir tarptautinės auditorijos matomos realybės.

Kai vienoje informacinėje erdvėje civilių kančia beveik nematoma, o kitoje — rodoma kasdien, formuojasi skirtingi konflikto moraliniai rėmai. Tarptautinė kritika tokiu atveju gali būti suvokiama kaip šališka ar net priešiška, nes ji neatitinka vietinės auditorijos matomo informacinio paveikslo.

Šis reiškinys dar labiau sustiprėja, kai konfliktų zonose žūsta patys žurnalistai.

Informacijos kontrolė ir žurnalistų saugumas

Pastarieji metai tapo vienais pavojingiausių žurnalistams per visą šiuolaikinės žurnalistikos istoriją. Tarptautinės organizacijos, tokios kaip Committee to Protect Journalists ir Reporters Without Borders, fiksuoja rekordinį žuvusių žurnalistų skaičių.

2024 metais žuvo daugiau nei šimtas žurnalistų ir žiniasklaidos darbuotojų, didelė jų dalis dirbo būtent Izraelio ir Gazos konflikto zonoje.

Tuo pat metu +972 Magazine paskelbtais duomenimis, 2023 m. Izraelio karinis cenzorius uždraudė publikuoti 613 straipsnių, o dar daugiau nei 2700 tekstų buvo pareikalauta redaguoti.

Kai žurnalistai negali patekti į konflikto vietą, o vietos reporteriai dirba ekstremaliomis sąlygomis arba žūsta, viešoji informacijos erdvė tampa dar labiau priklausoma nuo kariuomenių ir vyriausybių pateikiamų versijų.

Lietuvos žiniasklaidos veidrodis

Šios tendencijos atsispindi ir Lietuvos žiniasklaidoje. „Media4Change“ atlikta publikacijų analizė parodė, kad pirmosiomis konflikto savaitėmis 43,6 % analizuotų publikacijų pranešė tik apie „Hamas“ atakas, o publikacijos apie Izraelio veiksmus prieš palestiniečius sudarė vos 2,2 % turinio.

Tai rodo ne tik informacijos disproporciją, bet ir konteksto stoką. Auditorija gauna labai stiprų emocinį konflikto pradžios pasakojimą, tačiau ne visada gauna pakankamai istorinio ir politinio konteksto.

Media4Change monitoringo metu taip pat pastebėta šaltinių asimetrija. Lietuvos žiniasklaidoje Izraelio oficialūs teiginiai neretai pateikiami kaip neutralus konflikto aprašas, tuo tarpu Gazos aukų ar humanitarinės situacijos duomenys dažniau pažymimi kaip „Hamas duomenys“ arba „Hamas kontroliuojamos ministerijos informacija“.

Ši tendencija ypač ryški kalbant apie civilių aukas. Palestiniečių mirtys dažniausiai pateikiamos kaip abstraktūs skaičiai, dažnai be konkrečių istorijų ar individualių liudijimų. Be to, šie skaičiai neretai papildomai suabejojami primenant, kad tai yra „Hamas pateikiami duomenys“.

Tuo tarpu Izraelio aukos dažniau pateikiamos per asmenines istorijas, vardus ir šeimų liudijimus, o jų pateikiami skaičiai daug rečiau papildomai kvestionuojami.

Kai vienos pusės mirtys pateikiamos kaip individualios tragedijos, o kitos — kaip statistiniai skaičiai, keičiasi ir emocinis konflikto suvokimas. Skaičiai leidžia suvokti tragedijos mastą, tačiau jie retai sukuria tokį patį empatijos ryšį kaip konkrečios žmonių istorijos.

Kodėl tai svarbu

Dezinformacija šiuolaikiniuose konfliktuose retai atrodo kaip vienas didelis melas. Dažniausiai ji veikia per daugybę mažų informacijos perėjimų: nuo oficialaus pareiškimo prie antraštės, nuo antraštės prie emocinio įspūdžio, nuo emocinio įspūdžio prie įsitikinimo, kad „viskas jau aišku“.

Todėl kritinis skaitymas reiškia ne tik tikrinti faktus, bet ir klausti:

• kas paskelbė informaciją pirmas;
  
• ar ji nepriklausomai patikrinta;
  
• ar vėliau buvo paskelbta patikslinimų;
  
• kieno balsai girdimi dažniausiai, o kieno beveik nėra.
  

Būtent čia prasideda žmonių tiltai — nuo automatinio tikėjimo prie lėtesnio supratimo, nuo reakcijos prie klausimo, nuo triukšmo prie konteksto.

Straipsis parengtas įgyvendinant Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos finansuojamą projektą „Nepasiklyskime žinių labirintuose“.