18 balandžio 2017
https://www.media4change.co/lt/kodel-lietuvos-mokyklose-tiek-mazai-neigaliu-vaiku/?page&name=kodel-lietuvos-mokyklose-tiek-mazai-neigaliu-vaiku
Kodėl Lietuvos mokyklose tiek mažai neįgalių vaikų?

Paulina (vardas pakeistas – aut. past.) yra mano kaimynė. Vienturtė, kaip ir aš, gyvena mažame miestelyje. Mes kartu augome. Tada dar nesureikšminau, kad ji vėliau pradėjo vaikščioti, kalbėti.

Kodėl Lietuvos mokyklose tiek mažai neįgalių vaikų?

Paulina (vardas pakeistas – aut. past.) yra mano kaimynė. Vienturtė, kaip ir aš, gyvena mažame miestelyje. Mes kartu augome. Tada dar nesureikšminau, kad ji vėliau pradėjo vaikščioti, kalbėti.

Rugilė Kigaitė, Alizavos vidurinės mokyklos moksleivė

Pauliną mama veždavo pas įvairiausius gydytojus daryti tyrimų. Susitikdavome beveik kasdien. Man sunku būdavo suprasti Paulinos kalbą.

© DELFI / Mindaugas Ažušilis

Kartais ji supykdavo, pradėdavo sau kandžioti ranką arba mane mušti. Bėgdavau namo pasiskųsti mamai. Paulina – irgi. Mano kaimynė pradinę mokyklą baigė dideliame mieste, kur ja rūpinosi daug įvairiausių specialistų. Ir tik vėliau ji pradėjo mokytis mano klasėje.

Paulina kalbėdavo tą patį per tą patį, klausinėdavo manęs: „Kur eini? Ką darysi? Ką veikia tavo mama?“ Aš atsakydavau, o ji ir vėl klausdavo. Dažnai man tai įkyrėdavo. Bėgdavau nuo jos. Kuo toliau, tuo labiau ėmiau suprasti, kad Paulina – kitokia nei aš ir dauguma kitų vaikų mokykloje. Iš mamos sužinojau, kad švietimo pagalbos tarnybos darbuotojai Paulinai pagal jos negalią dėl vidutinio intelekto sutrikimo nustatė didelius specialiuosius ugdymo(si) poreikius. Dar vėliau išgirdau, kad ji – ne viena tokia mano mokykloje. Čia, mažo miestelio mokykloje, pagal individualizuotas bendrąsias programas mokomi dar keli specialiųjų poreikių turintys vaikai.

Tiesą pasakius, to niekas iš vaikų nesureikšmina – kitokius vaikus priimame per daug neklausinėdami ir nesistebėdami, jie tarp mūsų ir turėtų būti. Tačiau daugelyje Lietuvos mokyklų sveikieji vaikai nėra pažinę vystymosi sutrikimų ir negalią turinčių vaikų. Ne todėl, kad jų tarp mūsų nebūtų. Lietuvoje yra apie 15 tūkst. neįgalių vaikų.

Tik apie 4000 jų mokosi mokyklose drauge su kitais vaikais, o maždaug pusė visų neįgalių vaikų mokosi izoliuoti. Anot Tarptautinės Jungtinių Tautų neįgaliųjų teisių konvencijos, kurią yra pasirašiusi Lietuva, „neįgalūs vaikai turi tokias pat teises į ugdymą ir švietimą kaip sveiki vaikai“ (24 straipsnis). Tačiau dažnai nesugebame užtikrinti neįgaliems vaikams galimybės augti tarp sveikų vaikų. Pavyzdžiui, Paulinai nustatyti dideli specialieji ugdymo(si) poreikiai ir išduotoje pažymoje nurodoma, kad mergaitę rekomenduojama ugdyti specialiojoje mokykloje, skirtoje intelekto sutrikimą turintiems mokiniams.

Paulinos mama asmeniškai rūpinosi, kad dukra galėtų mokytis bendrojo lavinimo mokykloje. „Saugiau, arčiau namiškių. Smagiau mokytis mokykloje, kurioje visus pažįsti,“– sako ji. Anot mamos, Paulina patenkinta draugais, o mokykloje jos visada gali kreiptis pagalbos ir jos gauti. Su mergina nuolat dirba mokytoja padėjėja Elena (vardas pakeistas).

„Paulina yra kruopšti, labai nori mokytis naujų dalykų, tačiau jai labai sunku išlaikyti dėmesį, greitai pamiršta, ko mokėmės, – kalba mokytoja. – Džiaugiuosi, kad išmoko skaityti. Dukrai nepaprastai daug padeda mama.“

Socialinę pedagogę Paulina vadina vardu, jai pasakoja savo paslaptis. Specialistė pastebi, kad „mokinė nuoširdžiai džiaugiasi, kai sulaukia pagyrimų iš mokytojų. Labai liūdi, jei kada lieka nepastebėta klasės merginų, nusimena, kai mokykloje tą dieną nėra jai patinkančio vaikino“.

Lietuvos neįgaliųjų forumo duomenimis, Lietuva – viena iš nedaugelio ES šalių, kurioje vis dar egzistuoja specialiosios mokyklos neįgaliems vaikams ir ypač dažnai skiriamas neįgaliųjų mokymas namuose. Dar prieš du dešimtmečius Lietuvoje visi negalią turintys vaikai mokėsi atskirai nuo kitų. Daug švietimo įstaigų iki šiol yra neprieinamos žmonėms, turintiems judėjimo negalią. Neįgalieji vaikai izoliuojami, o tai stabdo jų socialinių įgūdžių raidą ir sunkina tolesnį lavinimąsi. Taip valstybė tarsi parodo, kad bendrojo lavinimo mokyklos – ne vieta kitokiems vaikams.

Vytauto Didžiojo universiteto Socialinių mokslų fakulteto profesorius Jonas Ruškus, kaip Jungtinių Tautų Neįgaliųjų teisių komiteto narys, nuolat stebi, ar pakankamai greitai keičiasi Lietuva įtraukdama į visuomenės gyvenimą negalią turinčius vaikus.

„Didžiausią nerimą kelia pedagogų, mokyklų vadovų, negalios neturinčių vaikų tėvų neigiamos nuostatos į negalią turinčių vaikų mokymąsi drauge su visais kitais. Lietuvoje vis dar teisėtai galima nepriimti negalią turinčių vaikų į bendrojo lavinimo mokyklas vien dėl to, kad pedagogai, mokyklų vadovai ir negalios neturinčių vaikų tėvai yra klaidingai įsitikinę, jog neįgalus vaikas klasėje būtinai trukdys kitų vaikų mokymosi procesui. Preteksto, kad mokykla vis dar nepasiruošusi priimti neįgalų vaiką, užtenka, kad neįgaliam vaikui būtų neleista mokytis drauge su bendraamžiais. O tai yra ne kas kita, kaip švietimo žmonių socialinio jautrumo neturėjimas bei negalią turinčių vaikų diskriminacija, kuri yra uždrausta Lygių galimybių įstatymu“, – savo komentare universiteto puslapyje aiškina jis.

Pasak J. Ruškaus, Jungtinių Tautų Neįgaliųjų teisių komitetas kviečia teisiškai uždrausti diskriminaciją švietimo sistemoje, neleisti nepriimti negalią turinčių vaikų mokytis drauge su bendraamžiais. „Antai Slovakijos Aukščiausiasis teismas įtvirtino teisinę normą, kad mokyklos atsisakymas priimti negalią turintį vaiką į bendrojo ugdymo mokyklą yra ne kas kita, kaip diskriminacija“ – sekti kitų šalių pavyzdžiu siūlo profesorius.

Paulinos mama susitaikė su likimo duotu išbandymu auginti neįgalią dukterį. Negalią turinčius žmones ji laiko normaliais žmonėmis. Vis dėlto kasdienybę dažniausiai apsunkina ne tiek Paulinos negalia, kiek administracinės institucijų kuriamos kliūtys. „Neįgaliųjų teisės skiriasi nuo sveikųjų: sveikiems nereikia tiek daug dokumentų, o neįgaliesiems – reikia labai daug“, – sako ji. Laimingi tie neįgaliųjų tėvai, kurių vaikai mokyklose gali jaustis pilnaverčiais moksleiviais. Bet panašu, kad daugelio neįgaliųjų vaikų tėvų dar laukia ilga kova užtikrinant savo atžalų teisę į kokybišką mokymąsi bei dalyvavimą bendruomenėje.

Šis straipsnis yra „Media4Change“ jaunųjų žurnalistų programos 2016/2017 m. dalis, įgyvendinant Nacionalinio socialinės integracijos instituto projektą „Medijų raštingumas ir kritinis mąstymas darbe su jaunimu“.  Finansuojama pagal Europos Sąjungos programą „Erasmus+“.  

Projekto straipsnių autoriai su projekto rėmėjais straipsnių temų ir turinio nederina.