Lietuvoje vis dar netylant Seimo rinkimų atgarsiams bei vykstant naujosios Vyriausybės formavimui, pristatome galutinę partijų rinkiminės komunikacijos žmogaus teisių klausimais ataskaitą. Tyrimas leidžia susidaryti bendrą įspūdį, kurios žmogaus teisių problemos buvo dažniausiai linksniuojamos konkrečių partijų, taip pat kokios yra dominuojančios politikų vertybinės pozicijos bei kokie numatomi problemų sprendimo būdai. Kviečiame prisiminti priešrinkiminį laikotarpį bei susipažinti su viešųjų politinių diskusijų Lietuvoje tendencijomis.

Politinė komunikacija gali būti apibrėžiama kaip procesas, kurio metu politikai, pasitelkę įvairias žiniasklaidos priemones, komunikuoja su visuomene. Tokie komunikacijos tikslai gali būti įvairūs: siekis informuoti visuomenę apie įgyvendintus ir planuojamus darbus, pagerinti reputaciją, pritraukti didesnį skaičių pritariančių rinkėjų, formuoti bendrąją nuomonę vienu ar kitu klausimu, pelnyti pasitikėjimą. Tinkamai įgalinus, komunikacija gali būti puiki priemonė paveikti rinkėjus. 

Viso priešrinkiminio laikotarpio metu buvo vykdoma aktyvi komunikacija įvairiais su valstybės valdymu susijusiais klausimais. Žmogaus teisių klausimai taip pat buvo neatsiejama rinkiminės kampanijos dalis. Politiniame diskurse vis labiau įsitvirtina suvokimas, jog žmogaus teisių klausimai iš tiesų yra aktualūs visuomenei, o nesprendžiant egzistuojančių problemų atskirtis tarp visuomenės narių tik didėja. Žmogaus teisės įprastai skirstomos į tris rūšis: socialines, kultūrines ir ekonomines. Sprendžiant iš priešrinkiminio laikotarpio viešosios erdvės, peršasi išvada, jog Lietuvoje aktualiausia yra būtent ekonominė žmogaus teisių dimensija. Pasisakymai visose kategorijose dažniausiai buvo siejami su materialinio gerbūvio užtikrinimu, įvairių viešųjų paslaugų ir pagalbos prieinamumu, ir kur kas rečiau su savirealizacijos laisvėmis. 

Tyrimo duomenys buvo renkami  devyniose kategorijose: tautinių bendrijų, kitų tautybių, religijos, psichikos sveikatos, socialinių ir socioekonominių problemų, seksualinės orientacijos, migracijos, rasiškumo ir priklausomybių.

Tyrimas atskleidė, jog paties didžiausio politikų dėmesio susilaukė socialinių ir socioekonominių problemų aptarimas. Remiantis surinktais duomenimis galima manyti, jog pagal pasisakymų dažnumą pirmiausiai bus sprendžiami šie vidaus politikos klausimai: skurdo, nedarbo, smurto ir socialinės atskirties visuomenėje mažinimas. Tačiau ne visos šios kategorijos temos aktualizuotos. Fragmentiškai kalbama apie korupciją, senatvę, mobingą, seksizmą ir prekybą žmonėmis. 

Daugiausiai kontraversiškų pasisakymų sulaukė seksualinės orientacijos kategorija. Aiškiai galima išskirti pagrindinį nagrinėtą klausimą – partnerystės įstatymo įteisinimą. Didelėje dalyje seksualinės orientacijos kategorijos pasisakymų partijos kritikuoja viena kitos politines ir vertybines nuostatas. Komunikuojamas turinys varijavo nuo laužančio stereotipus, liberalesnio iki radikalaus, diskriminuojančio, neretai šį klausimą susiejant su religija ir pabrėžiant, jog šeima gali būti sudaroma tik tarp vyro ir moters.

Rinkimų metu buvo galima stebėti nemažai pasisakymų apie lenkus ir jų atstovavimą, baltarusius ir įvykius Baltarusijoje. Svarbu paminėti, kad Lietuvoje viena iš labiausiai diskriminuojamų ir visuomenės paraštėse esančių grupių yra romai. Tačiau duomenų rinkimo laikotarpiu pasisakymų apie šią tautinę bendriją užfiksuota nebuvo, nėra iškeliama problemos, su kuriomis susiduria romai. Būtų galima tik spėti, jog to priežastis – dėl vyraujančio neigiamo šios grupės vaizdavimo žiniasklaidoje ir aukšto netolerancijos jos atžvilgiu lygio, politikams kalbėti apie romų teises yra nepopuliaru ir nenaudinga.

Apibendrinant, politinės komunikacijos tyrimai taip pat gali prisidėti prie geresnio suvokimo, kokioje pozicijoje, vertybių atžvilgiu, yra visuomenė. Taip pat itin prasmingas ir reikalingas būtų tokių tyrimų atkartojimas, kuris leistų stebėti komunikacijos tendencijų pokyčius, kintant valstybės ekonominei padėčiai.