29 liepos 2015
https://www.media4change.co/lt/compinv/zurnalistinis-eksperimentas-ka-reiskia-buti-musulmonu-lietuvoje/?page&compinv=zurnalistinis-eksperimentas-ka-reiskia-buti-musulmonu-lietuvoje&post_type=compinv&name=zurnalistinis-eksperimentas-ka-reiskia-buti-musulmonu-lietuvoje
Žurnalistinis eksperimentas: ką reiškia būti musulmonu Lietuvoje

Dvi tyrimą atlikusios žurnalistės pabandė pagyventi kaip musulmonės ir savo kailiu patirti, ką išgyvena veidus šydu dengiančios moterys Lietuvoje.

Tai yra sutrumpinta tyrimo versija. Visą tyrimą galite skaityti čia.

Žurnalistinis eksperimentas: ką reiškia būti musulmonu Lietuvoje

Dvi tyrimą atlikusios žurnalistės pabandė pagyventi kaip musulmonės ir savo kailiu patirti, ką išgyvena veidus šydu dengiančios moterys Lietuvoje. Tai yra sutrumpinta tyrimo versija. Visą tyrimą galite skaityti čia.

Jurgita Laurinėnaitė-Šimelevičienė, Giedrė Buivydienė, savaitraštis „Veidas“

Lietuvoje gyvena apie 3 tūkst. musulmonų, tačiau kodėl viešose vietose beveik nematome plaukų skaromis, o kūno linijas – ilgu drabužiu, kaip įprasta musulmonėms, slepiančių moterų?

Jei kur nors žvilgsnis vis dėlto užkliūva už moters su galvos apdangalu ar šydu, pro kurį matyti tik akys, beveik visada gali būti tikras, kad tai – tik atsitiktinė svetimšalė.

Štai totoriai, kurių dauguma yra musulmonai-sunitai, Lietuvoje gyvena jau maždaug 600 metų. Po nepriklausomybės atkūrimo Lietuvoje pamažu ėmė daugėti ir musulmonų iš Turkijos, Afrikos bei kitų šalių. Lietuva naujais namais tampa ne tik islamą išpažįstantiems pabėgėliams iš neramumų krečiamų valstybių – štai ir dabar girdime ketinimus priimti dar kelis šimtus pabėgėlių musulmonų iš Afrikos šalių, bet ir čia studijuoti ar dirbti atvykstantiems kitataučiams.

Griuvus geležinei uždangai pastebėta ir kita tendencija – vis daugiau lietuvių moterų, išvykusių į užsienio šalis dirbti ar atostogauti, ten užmezga romantiškus ryšius su musulmonais, sukuria šeimas, o kurti bendro gyvenimo grįžta į Lietuvą. Neretai musulmonų žmonomis tapusios lietuvės ir pačios atsiverčia į islamą, tad šviesių plaukų, mėlynų akių lietuviškai kalbanti musulmonė XXI amžiaus Lietuvoje jau taip pat jokia naujiena.

Nepaisant to, atrodo, kad musulmonų Lietuvoje tarsi nebūtų. Taip, kaip „nėra“  homoseksualų ar vaikus auginančių vienalyčių porų. Visai kaip sovietmečiu „nebuvo“  neįgalių žmonių, gyvenančių viršutiniuose daugiabučių aukštuose be lifto.

Mūsų tyrimas rodo, kad didelė dalis Lietuvos musulmonų (ypač – moterų) jaučiasi kone taip pat, kaip ir homoseksualai, nes ir vieni, ir kiti dėl visuomenės netolerancijos ir stereotipinių nuostatų yra priversti gyventi dvigubą gyvenimą. Tik vieni net nuo artimųjų slepia savo seksualinę orientaciją, o kiti – pasirinktą tikėjimą ir jo reikalavimais grįstą gyvenimo būdą.

Kaip rodo naujausia visuomenės apklausa, musulmonų kaimynystėje gyventi ar savo būsto jiems nuomoti nenorėtų apie trečdalis lietuvių, o maždaug penktadalis nenorėtų su musulmonais dirbti vienoje darbovietėje. Musulmonai lietuvių akyse yra viena iš mažiausiai pageidaujamų visuomenės grupių. Kaip ir romai (čigonai), buvę kaliniai, psichikos ligoniai, homoseksualai ar čečėnai.

„Daug artimųjų nežino, kad aš musulmonė. Tiesiog neturiu jėgų kovoti su stereotipais ir įrodinėti, kad vyras manęs nevertė priimti islamo, kad čia mano pasirinkimas ir man taip geriau, kad aš neišdaviau Jėzaus ir nieko blogo nepadariau. Renkuosi ne geresnį, bet lengvesnį kelią. Be to, nenoriu jaudinti kai kurių šeimos narių, ypač – vyresnių, nes jie tikrai nesupras ir nervinsis be reikalo“, – „Veidui“ tvirtino prieš dvejus metus į islamą atsivertusi lietuvė, kartu su kitataučiu vyru gyvenanti Vilniuje. Jauna moteris, kurią vadinsime Agne, prašė neminėti jos tikro vardo ir asmeninių gyvenimo detalių, nes baiminasi, kad draugai ir pažįstami gali ją atpažinti.

Pašnekovė atskleidė, kad tik lankydamasi vyro gimtinėje visuomet nešioja tradicinį juodą musulmonių drabužį ir netgi veido apdangalą nikabą. Ji norėtų taip rengtis ir Lietuvoje, tačiau kol kas neišdrįsta nešioti net hidžabo – skraiste prisidengti plaukų. Moteris įsitikinusi, kad tradiciniais drabužiais apsirengusiai musulmonei Lietuvoje būtų nesaugu.

„Prancūzijoje būna, kad  ir išprievartauja, ir primuša musulmones, dėvinčias veidą dengiantį nikabą. Lietuvoje apie smurto atvejus prieš musulmones neteko girdėti, bet dėvėti musulmoniškus drabužius yra tiesiog nejauku. Žmonės žiūri, replikuoja. Turi būti labai stipri, kad galėtum būti savimi ir įveikti visus stereotipus. Aš to padaryti dar negaliu. Nežinau, kaip bus ateityje“, – savo savijautą perteikia Agnė.

Tad kaip iš tiesų Lietuvoje jaučiasi moteris, apsirengusi tradiciniais musulmoniškais drabužiais? Ką tenka patirti musulmonėms mūsų šalyje? Galiausiai ar mūsų visuomenė jau pasirengusi priimti kitaip atrodančius žmones?

Kad rastų atsakymus į šiuos ir kitus klausimus, šių eilučių autorės nutarė atlikti žurnalistinį eksperimentą ir pačios įsitikinti, ką reiškia būti musulmonu Lietuvoje. Apsirengusios abaja – ilgu juodu musulmonių apdaru, prisidengusios plaukus skraistėmis, o veidą – nikabu, mes pabandėme patirti tai, ko vis dar nedrįsta padaryti Agnė bei kitos Lietuvoje gyvenančios musulmonės: ėjome pasivaikščioti senamiesčiu, lankėmės prekybos centruose, kavinėje, apsipirkome turguje, važiavome viešuoju transportu, vykome į valstybinę įstaigą tvarkyti asmeninių reikalų, bandėme išsinuomoti būstą ir net ieškojome darbo.

Išsikėlėme tikslą savo kailiu patirti, ar mūsų visuomenė šiandien jau yra pakankamai brandi, kad gerbtų ir priimtų kitokį tikėjimą pasirinkusiuosius, bei kokį pėdsaką mūsų požiūriui į musulmonus paliko Rugsėjo 11-oji ir teroro aktas „Charlie Hebdo“ redakcijoje.

Taigi pradedame lietuvių tolerancijos egzaminą.

Pirmoji diena: pasirodome viešumoje

Pagaliau ateina diena, kai nutariame pradėti savo žurnalistinį eksperimentą. Susitinkame vienos iš mūsų namuose ir pradedame rengtis.

Iš anksto nusprendžiame, kad abi vilkėsime ilgas ir plačias juodas abajas, tačiau Jurgita rišis skarą, o Giedrė užsidės visą veidą dengiantį nikabą. Galų gale mes pasirengusios – šiek tiek pastangų ir štai iš veidrodžio į mus žvelgia dvi musulmonės.

Dar prieš pradedant tyrimą artimieji ir draugai, išgirdę apie mūsų ketinimus, bandė atkalbėti neiti į gatvę taip apsirengus. Daugumai atrodė, kad smarkiai rizikuojame savo eksperimentą baigti kur nors ligoninės priimamajame… Nepaisant to, mes susirenkame paskutinius daiktus, pažvelgiame pro durų akutę, ar nematyti kaimynų (kurių tikrai nesinorėtų sutikti), ir skubiu žingsniu išeiname į laiptinę.

Nusileidusios į pirmą aukštą staiga sutrinkame ir vos nepasukame atgal – pamatome  lauke, netoli įėjimo, besišnekučiuojančius du kaimynus. Mūsų drąsa išgaruoja kaip dūmas. Kelias minutes nedrąsiai mindžikuojame laiptinėje vis nesiryždamos pasirodyti. Jaudulys, nerimas, baimė. Nežinia, kiek dar būtume trypčiojusios laiptinėje, jei ne liftas, iš kurio staiga pasirodė kitas kaimynas. Jis išpūtęs akis šyptelėjo ir nuėjo.

Taigi kelio atgal nebėra – praveriame laukujes duris ir nuleidusios galvas praslenkame pro aiškiai apstulbusius kaimynus. Iš karto pajuntame, kad jų pokalbis nutrūksta, o smalsūs jų  žvilgsniai perveria mus kiaurai. Paskubomis nutolstame ir įsėdusios į automobilį su palengvėjimu atsikvepiame.

Reikia pripažinti, kad išeiti į gatvę taip apsirengus jausmas gana keistas. Ypač – dėvint visą veidą dengiantį šydą. Iš pradžių atrodo, kad sunku net kvėpuoti.

Musulmonė Agnė tvirtina, kad vyro gimtinėje jai labai patinka dėvėti nikabą, nes tuomet jaučiasi tarsi nematoma – gatvėje į ją niekas nekreipia dėmesio, nenužiūrinėja ir nelaido replikų, kaip neretai pasitaiko, kai gatvėje pasirodo savo fizinio patrauklumo neslepianti moteris. Tačiau mes netrukus įsitikiname, kad Lietuvoje situacija yra visiškai priešinga. Šydą dėvinti moteris kaip tik atsiduria dėmesio centre ir akimirksniu tampa visuotiniu apkalbų taikiniu.

Kol apsiprasime su aplinkinių reakcijomis, nusprendžiame pasivaikščioti Gedimino prospektu – juk pagrindinėje sostinės gatvėje, kurioje darbo dienos popietę knibžda daugybė žmonių, gali pamatyti daugiausia kitų kultūrų ir rasių atstovų, tad ir mes praeivių neturėtume pernelyg stebinti. Tačiau suklusti mus priverčia jau pačios pirmos praeivių reakcijos. „O Viešpatie!“ – balsu nusistebi su mumis prasilenkusi vidutinio amžiaus moteris. Pasidaro nejauku, bet žengiame toliau. Netrukus suvokiame, kad prie tokių replikų teks įprasti, nes mes lyg magnetas traukiame aplinkinių žvilgsnius.

Dauguma praeivių ar prie staliukų lauko kavinėse pietaujančių žmonių įsispokso į mus neatitraukdami akių, paaugliai pradeda kikenti (vienas jų springdamas juoku mesteli mums frazę „Allahu Akbar!“ („Dievas yra didis“), o poromis ar būreliais traukiantys vilniečiai – šnabždėtis. Nudelbiame akis į žemę, bet neapleidžia jausmas, kad visi į mus žiūri ir stebisi, o kai kurie gal net baisisi. Skaros prislopina aplinkinius garsus ir ką šnabždasi aplinkiniai mes beveik negirdime, tačiau užtenka stabtelėti prie šviesoforo ir vėl išgirstame sau pavymui: „Žiūrėk, musulmonės. Kokios baisios!“.

Praėjusios Gedimino prospektu pereiname Katedros aikštę, tada pakylame Pilies gatve. Matome, kaip jauna mergina bando apsimesti mobiliuoju telefonu fotografuojanti gatvę, nors kamera yra aiškiai nukreipta į mus. Vėliau dar ne kartą pastebėsime mus fotografuojančius žmones – tiek slapta, tiek nė kiek nesislepiant.

Pasukame į „prancūzparkį“, kur pastebime ant suoliuko sėdinčią merginą ir jai ant kelių prigulusį vaikiną. Mergina kažką sušnabžda vaikinui ir tas iš karto atsisėda, kad į mus pasižiūrėtų. Prie tolimesnių suoliukų sėdinčių vyrų kaklai išsitempia tarsi gulbių  – visi nori įdėmiau mus apžiūrėti. Tuo tarpu mes toliau vaikštome po miestą, lydimos nustebusių žvilgsnių, šnabždesių, kikenimo. Eidamos Totorių gatve pamatome priešais atskubantį inteligentiškos išvaizdos, kostiumuotą pusamžį vyrą, kuris prasilenkdamas su mumis išrėžia tiesiai į akis: „Kam tuos autus ant veido užsidėjai?“.

Po pirmosios eksperimento dienos namo grįžtame iškaitusios – tiek nuo saulės kaitros, tiek nuo įkyriai persekiojančių žvilgsnių. Prisipažinsime, kad nusimetusios tuos drabužius tikrai pajutome palengvėjimą.

Antroji diena: užsukame į valdišką įstaigą

Antrąją eksperimento dieną vėl išsiruošėme į miestą. Nusprendėme apsilankyti valdiškoje įstaigoje – užsukome į Vilniaus teritorinę ligonių kasą pasikeisti pasibaigusio galiojimo Europos sveikatos draudimo kortelės, suteikiančios teisę į nemokamą būtinąją medicinos pagalbą užsienyje. Valdišką įstaigą pasirinkome visiškai atsitiktinai.

Vos įėjusios į įstaigą pajuntame į save nukreiptus prie įėjimo budinčio apsaugininko, o vėliau – ir priėmimo laukiančių žmonių žvilgsnius. Atsispausdiname reikalingą talonėlį su eilės numeriu ir prisėdame.

Netrukus ateina mūsų eilė – ilgą juodą drabužį ir veidą dengiantį nikabą dėvinti Giedrė pajuda aptarnaujančios tarnautojos link. Darbuotoja neatrodo nei sutrikusi, nei nustebusi. Ji paduoda užpildyti anketą naujai kortelei išduoti, paprašo pateikti tapatybę įrodantį dokumentą. Tuomet pakyla nuo kėdės ir kelioms minutėms kažkur pasitraukia.

Po kiek laiko tarnautoja grįžta ir mandagiai paprašo: „Atsiprašau, bet gal galite parodyti savo veidą jūsų tapatybei patvirtinti?“. Nepuolu ginčytis, tik pasakau, kad dėvėti šydą reikalauja mano tikėjimas. Darbuotoja taip pat mandagiai atsako tai suprantanti, tačiau priduria, kad turbūt nieko tokio, jei atidengsiu veidą moteriai.

„Galiu šiek tiek pasitraukti į šalį“, – pasiūlo tarnautoja, taip sudarydama galimybę man atidengti veidą to nematant kitiems patalpoje esantiems žmonėms. Kai trumpam kilsteliu šydą, darbuotoja padėkoja ir jau po akimirkos išduoda prašomą dokumentą – naują Europos sveikatos draudimo kortelę.

Reikia pripažinti, kad toks subtilus ligonių kasos tarnautojos elgesys maloniai nustebino.  Nors tikėtina, kad panašios situacijos šioje įstaigoje nėra dažnos, tarnautoja nesutriko, elgėsi mandagiai ir pagarbiai. Už tokį aptarnavimą drąsiai būtų galima rašyti dešimt balų.

Trečioji diena: apsiperkame turguje ir ieškome darbo

Trečiąją eksperimento dieną nusprendžiame pradėti apsipirkimu Halės turgavietėje. Netoli turgavietės raudonas šviesoforo signalas sustabdo mus prie pėsčiųjų perėjos kartu su grupele praeivių. Priešais stovinti jauna moteris, laikanti už rankos vaiką, kalbasi telefonu ir vis atsisuka į mus. „Čia tos, kaip ten jos, musulmonės! Abi juodai apsirengusios, viena visiškai veidą užsidengusi, kita su skara ir akiniais nuo saulės“,  – nesivaržydama garsiai kažkam pasakoja moteris.

Įžengiame į turgų ir staiga pasirodo, kad visų akys iššoks iš orbitų. Pardavėjai mus nužiūrinėja net persisvėrę per prekystalius, o pirkėjai vis atsigręžia. Panašu, kad tokių pirkėjų Halės turgus dar nėra matęs. „Prašom prašom, užeikit. Nauja kolekcija atvyko“, –nustembame išgirdusios kvietimą iš pagyvenusios pardavėjos, o netrukus šyptelime pamačiusios, kad į savo paviljoną mus kviečia skarų ir šalių pardavėja.

Prie vieno prekystalio stabtelime nusipirkti uogų ir pastebime, kaip netoli sustojęs mūsų fotografas Adomas mus nufotografuoja. „Tas juodas moteris nufilmavo“, – pardavėjai sako šalia mūsų stovinti senyvo amžiaus pirkėja. Jau antrą kartą per kelias minutes netoli mūsų stovintys nepažįstamieji kalba taip, lyg būtume tuščia vieta ar kokia nors dekoracija, o ne gyvi žmonės. Tuomet užsimezga pokalbis su prekiautoja. Jai įdomu, kokioje šalyje mes gyvename ir kokios tautybės yra mūsų vyrai.

„Manau, kad religija yra kiekvieno žmogaus pasirinkimas, – patikina ji ir tuoj pat teiraujasi:  – O ar jums gerai? Nereikia kiekvieno lito skaičiuoti?“ Patvirtinus, kad esame laimingos ir materialiai aprūpintos, pardavėja pritariamai linksi: „Tai gerai, nes aš viena tris vaikus turėjau užauginti, labai sunku buvo. Užsukite pas mane bet kada, čia visada arba aš prekiauju, arba mano dukra.“

Apsipirkus turguje kita mūsų užduotis – susirasti darbą. Nusprendžiame, kad prekybos tinklų parduotuvėse bandys įsidarbinti Jurgita. Šį kartą nikabą paliekame automobilyje – nutariame, kad ir be jo mums gali kilti didelių iššūkių.

Paskambinusios į Savanorių prospekto „Rimi“ pasiteiraujame, ar jie šiuo metu ieško darbuotojų. Gauname patikinimą, kad tikrai ieško, ir kvietimą apsilankyti po pietų. Praėjus kelioms valandoms atvykstame į „Rimi“ ir nueiname prie informacijos skyriaus.

Čia dirbančiam vaikinui mūsų išvaizda pasirodo juokinga – sukdamas akis į šalį ir iš visų jėgų tvardydamas šypseną, jis išklauso mūsų prašymo pakviesti vyriausiąją kasininkę, kaip buvo sutarta telefonu. „Ne, dabar ji pietauja, ateikite po valandos“, – pakalbėjęs telefonu perduoda mums vaikinas. Padėkojame ir išeiname.

Per tą laiką nusprendžiame aplankyti dar vieną prekybos centrą – šį kartą „Maxima“. Įeiname į parduotuvę ir pirmos pamatytos darbuotojos paklausiame, kur kreiptis dėl darbo. Darbuotoja akivaizdžiai nustemba, tačiau nieko neklausinėjusi palydi mus prie tarnybinio įėjimo ir paprašo palaukti.  Praeina penkios, dešimt minučių, bet prie mūsų niekas taip ir neprieina – matome, kaip kitapus durų parduotuvės darbuotojai vis sustoja mūsų nužiūrėti per durų langelį.

Po kiek laiko pro duris išeina, kaip suprantame, direktorė. Elegantiška vidutinio amžiaus moteris klausiamai žvelgia į mus. „Ieškome darbo, ar jums reikalingi darbuotojai?“ –pasiteirauja Jurgita. „Kaip tik šiandien man kelias studentes atsiuntė, atsiprašome, dabar tikrai nereikia daugiau darbuotojų. Kreipkitės į centrinį prekybos tinklo personalo skyrių“, –pataria parduotuvės vadovė.

Patyrusios nesėkmę sugrįžtame į „Rimi“. „Tuoj pakviesiu atsakingą asmenį. Šiaip šiandien jau priėmėme darbuotojų, bet, manau, kad mums dar trūksta“, – patikina jau matytas vyrukas.

Pamatome, kaip į skyrių ateina dvi vidutinio amžiaus darbuotojos ir slapčia mus nužiūrinėdamos kažką tyliai aptarinėja. Praeina dar kelios minutės ir tos pačios darbuotojos prieina prie mūsų. „Ar čia jūs ieškote darbo?“ – paklausia. „Taip. Ryte jums skambinome, sakėte, kad ieškote kasininkių“, – atsakome.

„Šiandien jau priėmėme penkias merginas – nusiuntėme jas medicininei apžiūrai. Nebeturime vietų, gaila, kad anksčiau neatėjote“, – skėsteli rankomis moterys. „Bet mes juk buvome ir anksčiau atėjusios, tačiau jūs pietavote, – nustembame ir vis dar neatlyžtame: – Ar tikrai neturite laisvų darbo vietų? O gal vėliau turėsite?“ „Nežinau, nežinau. Na, bandykite pasiteirauti po poros savaičių, gal tuomet kas nors bus“, – nieko pažadėti nenori mūsų pašnekovės.

Taigi darbo negavome. Įsidarbinti niekada nebūna lengva, tad galėtume manyti, jog tąkart mums tiesiog nepasisekė. Vis dėlto vėliau mūsų surinkta informacija leidžia įtarti, kad sėkmė čia niekuo dėta. Praėjus kelioms dienoms paskambinome į tas pačias parduotuves ir pasiteiravome dėl darbo.

Sužinojome, kad Savanorių prospekto „Rimi“ darbuotojų reikia. Mūsų aplankytos „Maximos“ direktorė iš pradžių pasipiktino: „Kaip jūs čia telefonu dėl darbo skambinate? Taip, man reikalingi geri darbuotojai, bet aš turiu jus gyvai pamatyti. Man reikia kasininko, svėrimo skyriaus darbuotojo, krovėjo. Galite ateiti šiandien arba rytoj“, – paaiškina ta pati direktorė, kuriai musulmonės, matyt, nepasirodė galinčios tapti geromis darbuotojomis.

Darome išvadą, kad darbdaviai Lietuvoje šiandien nepasitiki ir vis dar privengia kitokią išvaizdą turinčių kandidatų. Kita vertus, džiugu, kad pasitaiko ir tolerantiškų žmonių. Nors dviejose parduotuvėse darbo negavome, kitose dviejose, tikėtina, būtume įsidarbinusios. „Maximos“ Naujininkuose ir „Iki“ parduotuvės Šiaurės miestelyje vadovų mūsų išvaizda visai nešokiravo. Beje, abu vadovai buvo jauni – trisdešimtmečiai.

Tiesa, parduotuvės „Maxima“ direktorė taip pat iš pradžių sunkiai tvardė šypseną, tačiau vėliau dalykiškai paklausinėjo Jurgitos apie darbo patirtį, papasakojo apie darbo grafiką, atlyginimą ir jo perspektyvas, o galiausiai pasiūlė darbą.

„Ar bus galima darbe ryšėti skarą?“ – paklausėme mes. „Tiesą sakant, su tokiu atveju dar nesusidūriau. Manau, kad ne, nes aprangos kodas labai griežtas ir apibrėžia šukuoseną, makiažą, aprangą. Bet galėsiu pasiteirauti“, – pažadėjo parduotuvės vadovė. Beje, vėliau Lygių galimybių kontrolieriaus tarnyboje išsiaiškinome, kad draudimas musulmonei ryšėti skarą darbo vietoje gali tapti pretekstu skundui.

Itin maloniai mus priėmė ir S.Žukausko gatvėje esančioje „Iki“. „Kokios gražios“, – pačios nepatikėjome savo ausimis, kai vos užsukusios į parduotuvę sulaukėme komplimento iš moters, stovinčios prie kasos. Administracijos patalpose mus priėmė jaunas vadovas ir moteris – nors ši darbuotoja neprisistatė, jos elgesys leido spėti ją vadovaujant kelioms tinklo parduotuvėms.

Parduotuvės direktorius patikino, kad šiuo metu darbuotojų nereikia, tačiau pasisiūlė pats paskambinti dėl darbo į kitą parduotuvę. Tuo metu moteris pradėjo mūsų klausinėti, ar mums tiktų darbas miesto centre: „Mums labai reikia darbuotojų „Flagmane“. Ar žinote, kur jis yra? Ar jums tiktų?“ Mums pritariamai linktelėjus, moteris tuoj pat paskambino į minėtą parduotuvę ir pažadėjo atsiųsti dvi merginas.

Tiek parduotuvės vadovas, tiek moteris atrodė geranoriški ir malonūs, tad po tiek nemalonių patirčių dėvint musulmoniškus drabužius išėjome iš parduotuvės nuoširdžiai didžiuodamosi, kad Lietuvoje sutikome ir tolerantiškai nusiteikusių žmonių.

Ketvirtoji diena: nuomojamės būstą

Ketvirtąją eksperimento dieną skyrėme nuomojamo būsto paieškoms. Per skelbimų portalą susiradome tris potencialiai tinkamus butus ir sutarėme dėl jų apžiūros. Ieškojome dviejų kambarių buto Šiaurės miestelyje arba Šeškinėje už 300–350 eurų per mėnesį. Telefonu tariantis dėl buto apžiūros savo tikėjimo, suprantama, nesakėme, tik nurodėme, kad bute gyventų jauna šeima su vaiku.

Šįsyk nusprendžiame apsirengti kiek įmanoma paprasčiau: Jurgita dėvi skarą ir juodą abają, o Giedrė, kurios šeima neva ir ieškosi buto nuomai, apsirengusi margą musulmoniškuose kraštuose pirktą tuniką iki kelių, kelnes ir taip pat ryši skarą. Nutarėme buto ieškoti nedengdamos veido, nes suvokėme, kad dėvėdamos šydą gerokai sumažinsime savo šansus išsinuomoti.

Visi trys mums patikę butai buvo nuomojami per agentūras, tad dėl jų apžiūros tarėmės su brokeriais.

Patį pirmą apžiūrime naują dviejų kambarių butą S.Žukausko gatvėje. Būsto paieškų pradžia mums sėkminga – be jokių sunkumų susitariame dėl buto nuomos.

Netrukus vykstame apžiūrėti dar vieno buto, šįkart – Gelvonų gatvėje, Šeškinėje. Su brokeriu susitinkame prie įėjimo į daugiabutį. Jaunas vyras pamatęs mus akivaizdžiai sutrinka. Nors ir stengiasi neišsiduoti, pasisveikinus jis mūsų pirmiausia paklausia, ar jau ilgai ieškome būsto.

Bute mūsų jau lūkuriuoja maždaug vidutinio amžiaus moteris su vaikinu (greičiausiai sūnumi), tačiau mes tik pasisveikiname, o butą aprodo ir viską papasakoja brokeris. Senos statybos butas atrodo tvarkingas, paremontuotas. „Viskas mums tinka, nuomojame“, – sakome brokeriui. „Na, jei jums tinka ir šeimininkams jūs tiksite, bus galima pasirašyti sutartį“, – atsako brokeris.

Virtuvėje lūkuriuojanti moteris atrodo sumišusi. Mūsų apranga ją akivaizdžiai trikdo, ji kurį laiką mus stebi aiškiai apstulbusi. Po nejaukios tylos moteris galiausiai pasitikslina, kas šiame bute ketina gyventi. Giedrė atsako, kad bute gyvens ji su vyru ir vaiku, o Jurgita – tik draugė, padedanti jai ieškoti buto.

„A, tai čia draugė?! – su didele nuostaba perklausia moteris. – Nes žinote, klausimų man visokių kyla…“ Neaišku, ką ji turi galvoje, bet pajuntame, kad moters tonas sušvelnėja ir pasidaro nebe toks šaltas. Atrodo, kad pamažu pralaužiame ledus. Išsikalbame. „O tai kas tokie tie jūsų vyrai?“ – išgirdusi, kad esame už kitataučių ištekėjusios musulmonės, toliau klausinėja šeimininkė. Giedrė atsako, kad jos vyras – iš Egipto.

Regis, šeimininkę tai kiek nuramina. „Na, egiptiečiai atrodo geri žmonės“, – priduria ji. Paklausiame, ar mūsų tikėjimas yra kliūtis išsinuomoti šį butą. Moteris papurto galvą, tik užsimena, kad priimdamas nuomininkus niekada nežinai, kokius žmones sutiksi. Pokalbio pabaigoje buto šeimininkė atsako, kad „jai viskas tinka“, bet pabrėžia, kad galutinį žodį turi tarti jos vyras.

Tai atrodo šiek tiek keista – jei būtume atėjusios apžiūrėti buto vilkėdamos įprastą aprangą, greičiausiai, su šeimininke dėl nuomos būtume sutarusios iš karto, o savo vyrui ji praneštų tik patį faktą – kad butą sėkmingai išnuomojo. Tačiau priešais save ji regi ne eilines vilnietes, o dvi musulmones su skaromis, todėl moteris dvejoja, kokį sprendimą priimti. Paskambiname brokeriui po kelių valandų ir išgirstame geras naujienas – butas mūsų! Taigi šiek tiek sunkiau, bet vis dėlto sėkmingai išsinuomojame ir antrą apžiūrėtą butą.

Tą pačią dieną apžiūrime ir trečiąjį būstą Musninkų gatvėje. Šįkart mus pasitinka žavi ir labai smalsi brokerė. Pamačiusi mus ji taip pat atrodo gerokai nustebusi ir dar kylant liftu pagiria mūsų aprangą bei atsiprašydama už smalsumą pasitikslina, kodėl ryšime skaras. Atsakome tą patį, ką ir kitiems – esame musulmonės. Užeiname į butą, ten mus pasitinka šeimininkai – jauna pora su kūdikiu.

Po greitos buto apžiūros ir įprastinių klausimų pareiškiame, kad butas tinka ir norėtume jį nuomotis. Tuomet vėl šiek tiek nustebina tiek pačių šeimininkų, tiek brokerės reakcija. „Jūs dar pagalvokite. Neskubėkite“, – išgirstame iš buto savininkės, laikančios kūdikį ant rankų. Sutariame dar pagalvoti ir netrukus vėl susiskambinti.

Išėjus iš buto brokerė apipila mus klausimais, norėdama kuo daugiau sužinoti apie galimus buto nuomininkus. „O kaip jūs pasirinkote tą tikėjimą? Tikriausiai pagal vyrus, ar ne? Kur jūs tuos vyrus „susišaudėte“, turbūt kokiame kurorte? Kuo ypatingas jūsų gyvenimo būdas?“ – paberia klausimų brokerė.

Pabaigoje ji pasako labai vertinanti žmones, kurie nesigėdija savo tikėjimo, ir mes atsisveikiname. Vakarop paskambiname pranešti, kad tikrai norime nuomotis šį butą, o brokerė pažada netrukus atsiųsti nuomos sutartį suderinti – panašu, kad ir trečias bandymas susirasti būstą dėvint musulmonišką aprangą mums buvo sėkmingas.

Galima sakyti, kad tai tik atsitiktinumas, o gal tai galima paaiškinti vasaros štiliu nekilnojamojo turto rinkoje, tačiau turime pripažinti, kad būsto paieškos nebuvo tokios sudėtingos, kaip tikėjomės. Taip, tenka sulaukti daugybės klausimų, o tiek butų šeimininkai, tiek brokeriai iš pradžių žiūrėjo į mus nepatikliai. Tačiau daugiau pabendravus ir atsakius į visus klausimus ledus galima pralaužti – jei buto šeimininkams patiksite kaip žmogus, jūsų apranga ar tikėjimas nebeturės reikšmės.

Daugelis musulmonų kuria gyvenimą svetur

Vilkėdamos musulmoniškus drabužius per keturias dienas patyrėme visko – paniekos, gailesčio, pasipiktinimo, diskriminacijos, pašaipų, smalsumo, bet taip pat ir nuoširdaus susidomėjimo bei geranoriškumo. Vis dėlto neigiamo aplinkinių požiūrio  sulaukėme daugiau, tad kas kartą nusivilkus musulmoniškus apdarus mums labai palengvėdavo.

Pernelyg didelis aplinkinių dėmesys dalį musulmoniškų šeimų netgi paskatina emigruoti – užsienyje musulmonės lietuvės jaučiasi laisviau.

„Grįžti gyventi į Lietuvą tikrai neplanuojame – ne tiek dėl savęs, kiek dėl vaikų. Net baisu pagalvoti, kiek patyčių jiems reikėtų iškęsti ir kaip sunku būtų prisitaikyti lietuviškoje kultūroje“, – tvirtina Paryžiaus priemiestyje aštuonerius metus gyvenanti 31 metų Giedrė Cherfaoui, su vyru alžyriečiu auginanti du vaikus.

Kita lietuvė, kuri prisistato musulmonišku Nur al-Huda vardu, jau penkerius metus gyvena Tunise – prieš tai septynerius metus su vyru pragyveno Lietuvoje, o porą metų – kitose Europos šalyse.

„Jau penkerius metus nebuvau grįžusi į Lietuvą, bet kai čia dar gyvenau, iš pradžių labai kompleksavau, kad aš musulmonė. Būti musulmone Lietuvoje sunku, nes esi išimtis. Pavyzdžiui, nors paso nuotraukoje gali būti su skara, nes yra oficialiai įtvirtinta religinė bendruomenė ir netgi muftijatas,  migracijos darbuotojos tai slepia ir pirma bando priversti nusiimti galvos apdangalą“, – pasakoja 38 metų penkių vaikų mama.

Nur al-Hudos šeimai Lietuvoje buvo labai sunku. Pirmiausia dėl vyro. Pusę gyvenimo jie praleido migracijos tarnybose. „Pervargome, perdegėme. Iškeliavome ir dėl to, kad vyriausiajam sūnui reikėjo eiti į pirmą klasę – norėjome, kad mokytųsi arabiškai, gyventų musulmoniškoje aplinkoje. Vyras norėtų vaikus išleisti studijuoti į Lietuvą ar kitas Europos šalis, bet aš nepritariu – nenoriu suteikti jiems tokio išbandymo“, – atskleidžia lietuvė.

Musulmonams Lietuvoje sunku ne tik dėl aplinkinių reakcijos į aprangą – mūsų šalyje jiems sudėtinga laikytis ir kitų religijos reikalavimų. Praktikuojantys musulmonai meldžiasi penkis kartus per dieną, tačiau Lietuvoje, kitaip nei Vakarų Europoje, nėra maldos kambarių prekybos centruose, įstaigose ar biuruose, be to, dažną stabdo mintis, o ką pagalvos kolegos.

Islamo kultūros ir švietimo centro direktorius totorius Hamza Beganskas pripažįsta, kad net jo šeimai ne visuomet pavyksta gyventi pagal islamo vertybes. Vyras neslėpė, kad ir jo žmona ne visada ryši musulmonišką skarą, nors tai nuodėmė – kaip ir valgyti kiaulieną ar vartoti alkoholį.

Musulmonams Lietuvoje kyla ir daugiau kasdienių sunkumų. Tarkime, halal mėsos, tinkamos valgyti musulmonams (kai galvijas paskerdžiamas stengiantis jam suteikti kuo mažiau streso, skerdimo metu ištariant „Alacho vardu“ bei nuleidžiant kraują), įprastose prekybos vietose sunku rasti.

Dėl nepalankaus visuomenės požiūrio kai kurios musulmonų poros vengia vaikus vadinti musulmoniškais vardais arba suteikia abu vardus – vieną lietuvišką, kitą musulmonišką. Pavyzdžiui, mergaitė pavadinama Jolanta Hava, o berniukas – Tomas Mustafa.

H.Beganskas pripažįsta: ir jo pase įrašytas Aleksandro vardas, nors artimiausi žmonės jį visą gyvenimą vadina Hamza. Sovietų okupacijos metais, kai musulmonai buvo persekiojami dėl tikėjimo, dažniausiai vaiko pase buvo įrašomas koks nors įprastas vardas, o savo šeimos ir giminės rate jis buvo vadinamas „tikruoju“ musulmonišku. Turint musulmonišką vardą nei įstoti į universitetą, nei gauti geresnį darbą tuomet buvo neįmanoma.

G.Cherfaoui pabrėžia, kad musulmonų bendruomenė Lietuvoje didėja, todėl ji viliasi, kad pamažu situacija gerėja.

Vis dėlto naujausia Lietuvos socialinių tyrimų centro užsakymu atlikta apklausa parodė, kad net 42 proc. lietuvių požiūris į musulmonus per pastaruosius penkerius metus pablogėjo. Po Rugsėjo 11-osios, teroro aktų „Charlie Hebdo“ redakcijoje ir kitų tragiškų įvykių stipriai nukentėjo visos musulmonų bendruomenės įvaizdis.

Islamologas, Vytauto Didžiojo universiteto Regionistikos katedros vedėjas prof. Egdūnas Račius konstatuoja: būti musulmonu šiandien neabejotinai nėra privalumas. Anot jo, tai lėmė dažni su musulmonais siejami kruvini išpuoliai, kurių per pastaruosius dešimtmečius buvo ne viena dešimtis: „Pavienių žmonių, teroristų tapatinimas su visuma yra didžiulė problema, bet jei kalbame, dėl kokios religijos ir tradicijos yra daugiausia smurto, teks pripažinti, kad dažniausiai dėl musulmonų. Na, o įrodyti žmogui, kuris susiduria su smirdinčiais girtuokliais, kad ne visi girtuokliai yra smirdintys ir besikeikiantys, yra labai sunku.”

Naujųjų religijų tyrimo ir informacijos centro vadovė Milda Ališauskienė taip pat sako, kad kai kalbama apie islamą ir musulmonus, iš karto turimas galvoje musulmonas, užgrobęs lėktuvą ar dalyvaujantis nukirsdinimuose. Toks musulmonų įvaizdis jau kurį laiką yra formuojamas viešojoje erdvėje – tiek Lietuvoje, tiek kitose šalyse.

Nepaisant to, M.Ališauskienė daro išvadą, kad nuostatos musulmonų atžvilgiu tikrai pasikeičia, kai prasideda bendravimas individualiai: kai kaimynai pamato, kad greta gyvenantys musulmonai yra visai mieli žmonės, o įmonės vadovas įsitikina, kad jo įdarbintas musulmonas puikiai atlieka savo pareigas. “Taip griaunami visuomenėje nusistovėję stereotipai”, – sako ji.

Tą patvirtino ir mūsų žurnalistinis eksperimentas: nekyla abejonių, kad nuoširdus bendravimas su sutiktais žmonėmis mums padėjo tiek būsto, tiek darbo paieškose, nors visuotinė aplinkinių reakcija į mūsų pasirodymą viešose vietose ir buvo neigiama.

Tyrimas parengtas „Media4Change“ žurnalistinių tyrimų konkursui.

Media4change tiriamųjų darbų konkursas rengiamas įgyvendinant Europos Ekonominės Erdvės finansinio mechanizmo 2009-2014 periodo NVO Programos Lietuvoje remiamo projekto „Visi skirtingi – visi lygūs: aktyvus dalyvavimas, įvairovė, žmogaus teisės“ dalis.  Kūrinys atspindi tik autoriaus požiūrį, todėl NVO Programa Lietuvoje negali būti laikoma atsakinga už bet kokį jame pateikiamos informacijos naudojimą