05 kovo 2015
https://www.media4change.co/lt/compinv/smurtas-pries-vaikus-spastai-del-kuriu-suklusti-turetu-lietuvos-tevai/?page&compinv=smurtas-pries-vaikus-spastai-del-kuriu-suklusti-turetu-lietuvos-tevai&post_type=compinv&name=smurtas-pries-vaikus-spastai-del-kuriu-suklusti-turetu-lietuvos-tevai
Smurtas prieš vaikus – spąstai dėl kurių suklusti turėtų Lietuvos tėvai

2013 metais vienas liūdnai pagarsėjęs Seimo narys dėkojo savo tėvams už tai, kad vaikystėje jį mušė. Kai buvo bandoma priimti Vaiko teisių pagrindų įstatymo pakeitimus, kuriais būtų uždraustas bet koks tėvų ar kitų vaikui atstovaujančių asmenų smurtas prieš jį, politikai stebėjosi – kaip jie toliau auklės savo atžalas. Vis dėlto realybė skaudesnė negu norėtųsi apsimesti. Mokslinių tyrimų […]

Smurtas prieš vaikus – spąstai dėl kurių suklusti turėtų Lietuvos tėvai

2013 metais vienas liūdnai pagarsėjęs Seimo narys dėkojo savo tėvams už tai, kad vaikystėje jį mušė. Kai buvo bandoma priimti Vaiko teisių pagrindų įstatymo pakeitimus, kuriais būtų uždraustas bet koks tėvų ar kitų vaikui atstovaujančių asmenų smurtas prieš jį, politikai stebėjosi – kaip jie toliau auklės savo atžalas. Vis dėlto realybė skaudesnė negu norėtųsi apsimesti. Mokslinių tyrimų išvados ir specialistai vieningi – smurtas žaloja vaikus. Netikite? Susipažinkite su Sandros, Onos ir Gretos (vardai ir aplinkybės, galinčios padėti identifikuoti herojes, pakeistos – aut. past.) istorijomis.

Sutrumpintą straipsnio versiją galite skaityti čia.

Jos, dabar jau suaugusios, įvairaus pobūdžio smurtą su skaudžiomis pasekmėmis vaikystėje ir paauglystėje patyrė iš savo tėvų, ypač iš motinų. Jų pasakojamose istorijose akcentuojamas ne tik fizinis smurtas, bet ir psichologinis. Tai patvirtina ir statistika. Štai Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos interneto svetainėje skelbiama, kad, miestų ir rajonų vaiko teisių apsaugos skyrių duomenimis, 2013 m. 1365 vaikai patyrė smurtą. Teigiama, kad per pastaruosius trejus metus daugėja ne tik vaikų, nukentėjusių nuo fizinio smurto, bet ir psichologinio smurto atvejų. Fizinis smurtas sudaro pusę smurto prieš vaikus atvejų. Žinoma, tai – tik oficialūs duomenys, realūs skaičiai galėtų būti daug didesni, nes toli gražu ne apie kiekvieną smurto atvejį būna informuojamos atitinkamos tarnybos.

Ryškiausiai atsimena šlepetę, skriejančią nuo motinos kojos

Sandra sakė turinti ilgametį smurto stažą: „Motina fiziškai ir psichologiškai smurtavo prieš mane, kai man buvo 4–14 metų. Kai suaugau ir galėjau apsiginti, fizinis smurtas liovėsi, bet psichologinis tęsėsi dar ir tada, kai, pradėjusi studijuoti, išsikrausčiau iš tėvų namų.“ Kai daugelis vaikų džiugiai dalinasi savo vaikystės įspūdžiais, Sandra santūriai prisiminė, kad vienas iš ankstyviausių jos vaikystės prisiminimų yra skaudus: „Vienas iš ankstyviausių ir ryškiausių mano vaikystės prisiminimų, kai motina man spyrė. Atsimenu, kad buvau maža, rudą šlepetę ir kaip ji nulėkė nuo motinos kojos.“ Paklausta, ar motina bent paaiškino, kodėl taip pasielgė, Sandra atsakė, kad motina niekada neaiškinusi, kodėl smurtauja. „Dar paskui aprėkė už tai, kad neva ją išprovokavau spirti. Visada turėdavau atsiprašyti už viską, kitaip bausdavo toliau, pavyzdžiui, nekalbėdama su manimi. Tiesą sakant, ilgainiui man atrodė savaime suprantama sąlyga atsiprašyti ir, negana to, jausdavau didelę kaltę“, – pasakojo Sandra.

Į smurtą smurtu

Pasak jos, kartais smurtas buvo naudojamas ir kaip neva auklėjimo priemonė, baudžiant už prasižengimus, dėl kurių pyktų ir kiti tėvai. Įpratusi, kad fizinis smurtas – sprendimo būdas, Sandra pati taip aiškindavosi santykius, t. y. smurtaudavo prieš kitus, kai nepatikdavęs jų elgesys. Grįžusią namo Sandrą vėl neva bausdavo už blogą elgesį ir smurtaudavo. Taip susidarydavo savotiškas smurto ratas, kurio patys tėvai neatpažindavo ir pykdavo. Taip pat pykdavo, kai Sandra, bendraudama su motina, vartodavo tokius pat žodžius kaip ir ji su ja.

Bet vis dėlto daugiausiai buvo smurto, kurio nebuvo įmanoma prognozuoti. Net iki šiol, atsidūrusi tėvų namuose ir išgirdusi atsidarančias savo kambario duris, skleidžiančias specifinį garsą, krūpteli. „Tas garsas, nors jau negyvenu seniai, tebėra košmariškas dalykas, nes niekada nežinodavau, ko laukti: ar atėjusi pradės muštis, ar pakvies, pavyzdžiui, valgyti mano mėgstamiausio patiekalo“, – vaikystėmis traumomis dalinosi Sandra. Vaikystės dienoraščiai taip pat liudija apie skausmingas patirtis. Juose, būdama aštuonerių–devynerių metų, rašė, kad didžiausia jos svajonė – numirti. „Piešdavau ir režisuodavau savo laidotuves, manydavau, kad per mano laidotuves būtų labai cool ferverkai“, – pasakojo Sandra.

„Nesikišk, nes nusipelnė“

Motina fiziškai smurtaudavo ne tik namuose, bet ir viešoje erdvėje. Kai kas nors bandydavo užstoti jos dukrą, motina sakydavo: „Nesikišk“ arba „Nusipelnė“. Tą sakydavo ir tėvui. Kartą Sandrą užstojo mamos draugė ir Sandra dėl to labai gerai pasijuto.

Motina su tėvu išsiskyrė. Anot Sandros, motina psichologiškai smurtavo prieš tėvą, jį žemino ir net versdavo jį mušti Sandrą: „Prieš mano tėvą ji irgi labai smurtavo, žlugdė morališkai. Ne kartą yra liepusi jam mane mušti. Bet jis tik apsimesdavo, kad muša, bet iš tikrųjų nemušdavo. Jis pasiduodavo jos įtakai. Vėliau kalbėjau su juo apie tai, kad labai pykstu, jog jis nesustabdė jos elgesio. Jis gailėjosi, kad, manęs nepasiėmė, kai jie išsiskyrė. Dabar mūsų santykiai yra geri“, – sakė Sandra.

Po skyrybų ji užaugo ir galėjo apsiginti. Motina ėmė tvardytis, supratusi, grubiai tariant, kad dukra gali „duoti atgal“. Bet psichologinis smurtas nesiliovė, ji pasakodavo pernelyg asmeniškus dalykus, kuriuos būtų buvę geriau pasakoti savo draugams ar net gydytojams. Kurstė prieš tėvą, kurio Sandra ėmė nekęsti. Nuolat versdavo guosti, nors po tėvų skyrybų Sandrai pačiai buvo sunku.

Savo realybės pojūčiu abejojo ilgai

Sandros motina be emocinės prievartos naudojimo, nuolat pažeisdavo Sandros asmenines ribas – kraustydavo daiktus. Kai Sandra apie tai paklausdavo, neigdavo. „Labai daug tokių atvejų buvo, kai aiškiai mačiau, kad viskas perdėta. Ilgainiui pradėjau abejoti savo realybės pojūčiu ir dvejodavau, jog gal su manimi kažkas negerai. Kad gal nesuprantu realybės ir viską įsivaizduoju“, – apie motinos elgesį, privertusį abejoti savimi, pasakojo Sandra. „Dar ji neigdavo mano jausmus. Tarkime, kai verkdavau, ji juokdavosi arba neleisdavo verkti, sakydama, kad aš prisigalvoju ir esu silpnas žmogus. Kai tokios situacijos nuolat kartodavosi, nebesuprasdavau savo pačios emocijų. Man prireikė trejų metų psichologo konsultacijų, kad suprasčiau, ką jaučiu“, – netinkamo elgesio pasekmėmis dalinosi Sandra. Ji turėjo daug problemų su sveikata, lankėsi pas specialistus.

Dabar jai viskas gerai. Motina dar ilgai skambindavo ir liepdavo smulkmeniškai papasakoti, pavyzdžiui, ką dėstytojai kalbėdavo per paskaitas. Dar prieš tai bandė iškvosti Sandros psichologą, kad šis papasakotų, ką kalbėjo Sandra. Galiausiai išmoko nubrėžti ribas ir nesileisti manipuliuojama, nors tai nebuvo lengva.

Mama nubaudė už tai, kad pasipasakojo psichologui

Kai Ona papasakojo psichologui tai, ką patyrė, daugiau pas specialistą jai neleido eiti. „Mane motina nuvedė pas psichologą. Kai jam papasakojau, ką patiriu namuose, pasikvietė ją pačią ir jai viską papasakojo. Tada ji mane nubaudė ir daugiau pas psichologą nėjau. Pasakė, kad negalima pasakoti to, kas vyksta namuose. O namuose ji prieš mane ir kitus psichologiškai smurtaudavo“, – sakė Ona.

Daugiau negu po dvidešimties metų Ona suprato, kad tai, kas vyko namuose, nebuvo jos kaltė ir kad autoritetai klysta. Ona pasakojo, kad artimieji kaltindavo, jog ji nemokanti prisitaikyti ir neva pati išprovokuodavo netinkamą motinos elgesį. „Visą kaltę versdavo išskirtinai man, nes visuomenėje priimta, kad motina – tai žmogus, kurį turi gerbti besąlygiškai ir turi prie jos taikytis. Kai kam papasakodavau, kad turiu problemų su mama, atsakymas visada būdavo toks pat: „Neprisigalvok nesąmonių, negali būti taip, kaip pasakoji“. Patikėjo tik patys susidūrę su ja“, – apie visuomenės autoriteto sampratą pasakojo Ona.

Motinos įžeidinėjimai ir patyčios dėl išvaizdos

Artimieji Onai pasakojo, kad vaikystėje motina nuolat ją atstumdavo ir neprisileisdavo. Kai Onos kūnas dėl brandos pradėjo keistis, motina ėmėsi gėdyti dėl kūno ir išvaizdos apskritai, nuolat užgauliodavo ir kritikuodavo. „Tu esi stora“, „Tu esi negraži“, „Tu nesusitvarkius, laikykis dietos, nes niekada nesusirasi vyro ir neištekėsi“ ir t. t.“, – patyčios, kurias Ona girdėjo nuolat. Vėliau, kai jai buvo 16 metų, motina pradėjo kontroliuoti. Tikrindavo, ką veikdavo socialiniuose tinkluose, pradėjo skaityti dienoraščius, rausti daiktus.

Ona, vos sulaukusi pilnametystės, išsikraustė iš tėvų namų, bet juose liko jos pilnametė sesuo. Su ja motina elgiasi dar blogiau: slepia dokumentus ir grasina, kad nusižudys, jei ji išsikraustys. „Žinoma, tai – psichologinės manipuliacijos, bet sesuo ja tiki. Motina išsiskyrė su tėvu, todėl, matyt, sesę dar labiau kontroliuoja, nes liko tik dviese. Blogiausia, kad negali sulaukti pagalbos, nes esant fiziniam smurtui, galima kreiptis į policiją ir kt. Bet jeigu tai – psichologinis smurtas iš šeimos nario, turinčio teigiamą įvaizdį ir statusą visuomenėje, niekas tavimi netiki“, – teigė Ona.

Dėl kiekvienos smulkmenos skaudindavo iki begalybės

Greta augo didelėje šeimoje. „Mama buvo labai valdinga, stengėsi kontroliuoti visų šeimos narių gyvenimus. Ji buvo gana šaltas žmogus. Šeimoje niekada nebendraudavome ir nesutardavome. Mūsų tarpusavio santykiai buvo hierarchiniai: kaip mama pasakydavo, taip ir būdavo. Vaikystėje buvau labai prie mamos prisirišusi, bet ji neprisileisdavo ir ryšys buvo toks šaltas, kad jo man nepakakdavo“, – apie savo vaikystę pradėjo pasakoti Greta. Nors šeimoje buvo ir brolių, ir seserų, jie visi tarpusavyje savaip nesutardavo. Nesikalbėdavo, tik pykdavosi. „Kiekvienas konfliktas buvo sprendžiamas santykių aiškinimųsi, kai skaudindavome vieni kitus iki begalybės. Taip spręsdavo problemas tėvai, taip ir mes išmokome. Motina aiškina tėvui, koks jis nevykėlis, kad ji – moteris, šeimos galva, o jis nieko neuždirba ir yra nuostolis. Taip ir mes tarpusavyje prikaišiodavome vieni kitiems jų menamus trūkumus ir didžiuodamiesi savo pranašumu“, – sakė Greta.

Reikalavimai vis augo

Pasak jos, iš kiekvienos smulkmenos buvo padaroma didžiausia tragedija, nebuvo bendro laisvalaikio, o tik užduotys, ką padaryti namuose. Smurtaudavo tiek tėvai tarpusavyje, tiek tėvai prieš vaikus: „Fizinio smurto nebuvo daug, bet būdavo ir jo. Pavyzdžiui, nepadarius, ko reikalaujama, nuvilks jėga. Jeigu nori atsisakyti važiuoti kur nors, pavyzdžiui, į kaimą, tai išvers iš lovos ir ištemps. Niekas neklausdavo mūsų nuomonės, nes ji niekam nebuvo svarbi. O psichologinis smurtas pasireikšdavo tuo, kad mumis buvo manipuliuojama. Pasakoma, kad esame negeri“, – sudėtingą praeitį prisiminė Greta.

Nors visi vaikai gerai mokėsi, jų niekada negirdavo ir nepalaikydavo. „Iš mūsų visada būdavo reikalaujama vis daugiau ir daugiau, net jeigu įvykdydavome visus reikalavimus, to niekada nepakakdavo. Toks spaudimas, kai niekada negali būti gana, iškreipė požiūrį į save. Ilgainiui, padarius kažką ne taip, mane ištikdavo panikos priepuoliai, kurie kartais užtrukdavo ir pusę dienos, kol pasiduodavau ir pravirkdavau. Tik tada man atleisdavo. Jau trečioje klasėje sakydavau, kad esu baisus žmogus ir mano vieta kape“, – skaudžiais išgyvenimais dalinosi Greta. Ji taip pat turėjo daug problemų su sveikata. Netikėjimas, kad jai pasiseks įveikti sunkumus, skaudina Gretą ir dabar: „Su mama iki šiol bendraujame mažai. Tėvas pradėjo bendrauti nuoširdžiau ir maloniau. Mama, nors ir stengiasi padėti, nuolat abejoja, ar sugebėsiu įsitvirtinti gyvenime. Ir visada buvo nusiteikusi, kad tai – nedidelė tikimybė. Maždaug, kad 10 proc., jog įsitvirtinsiu gyvenime, o 90 proc. – kad ne ir kad reikės jos paramos. Tai labai skaudino ir žemino.“

Ieškokite bendraminčių, nes kažkas gero dar bus

Niekas iš svetimų žmonių nei mokykloje, nei kitur neatkreipė dėmesio į uždarus vaikus. Gretai įstrigo tik viena mokytoja, kuri palaikydavo ir girdavo bei bandė kalbėtis. Bet Greta nebuvo įpratusi to daryti, todėl daugiau mokytoja nieko neklausinėjo. Studijuodama buvo itin nedrąsi ir uždara. Greta manydavo, kad žmonės, su kuriais vos tik susipažindavo ir pabendraudavo, jos nemėgsta. „Esu įpratusi save kaltinti“, – sakė Greta.

Dabar ji džiaugiasi, kad turi tikrų draugų, su kuriais gali nuoširdžiai pasikalbėti apie viską, juolab kad anksčiau draugų neturėjo. „Ieškokite bendraminčių, reikia stengtis ir nepasiduoti, nes kažkas gero dar bus“, – žmonėms, kuriems dabar yra sunku, patarė Greta.

Nėra vienareikšmių atsakymų

Visos istorijos skaudžios ir, deja, kažkuo savaip panašios. Nors pasakojo tarpusavyje nepažįstami žmonės, bet galima pastebėti tam tikras tendencijas ir prieiti prie išvados, kad laužo ne tik fizinis smurtas, bet ir emocinis.

Norint sužinoti daugiau apie tai, kaip smurtas paveikia vaikus, buvo pakalbintos dvi skirtingos savo srities specialistės: VšĮ „Gera būsena“ psichologė psichoterapeutė Aušra Šapranauskienė ir Paramos vaikams centro psichologė ir programos „Centras vaikams – smurto aukoms ir liudininkams“ vadovė Ieva Daniūnaitė. Jos pabrėžė, kad psichologijoje nėra kategoriškų atsakymų ir kiekviena žmogaus patirtis yra unikali, todėl buvo užduoti klausimai ne tiek apie konkrečias istorijas, kiek apie smurtą prieš vaikus ir jo pasekmes apskritai.

Tėvams verta savęs paklausti, kodėl jie smurtauja

Iš pradžių pasiteiravau A. Šapranauskienės, ar galima būtų teigti, kad smurtas prieš vaikus yra gana įprastas mūsų visuomenės reiškinys, apie kurį ne tiek daug kalbama. „Kalbama nemažai, bet, kad padėtis pasikeistų, turbūt turi praeiti nemažai laiko. Šis kontrastas ypač pastebimas lyginant Lietuvą su kitomis šalimis, kuriose smurtas prieš vaikus yra visiškai netoleruojamas ir nepateisinamas. Mums dar sunkiai suvokiama, kad kitur ginamas vaikas, jo teisė nepatirti jokio smurto. Tada, kai tėvai pasielgia nederamai, pati valstybė imasi atsakomybės ir pradeda ieškoti vaikui saugesnės vietos“, – sakė A. Šapranauskienė. Jos manymu, Lietuva turėtų perimti daugiau gerųjų praktikų iš šalių, kuriose smurtas yra visiškai nepateisinamas ir kuriose ginami vaikų interesai. Pasak jos, moksliniais tyrimais seniai įrodyta, kad smurtas nieko gero neduoda ir tikrai nėra tinkama vaikų auklėjimo priemonė. „Smurtas nėra auklėjamoji priemonė, jis tik sukelia baimę, pyktį, pažemina ir kt. Tą akimirką smurtu galbūt ir nutraukiamas nepageidaujamas vaiko elgesys, bet iš esmės smurtas nei vaiko elgesio, nei suvokimo teigiamai nepakeičia, o tik visam gyvenimui palieka skriaudos jausmą“, – pastebėjo A. Šapranauskienė. Pasak jos, tėvai gali smurtauti dėl įvairių priežasčių. „Tėvai kartais smurtauja dėl savo pačių bejėgiškumo, kai jie nesugeba ar nemoka tą akimirką kitaip išspręsti problemos, kartais jie mano, kad vaikus auklėti diržu būtina, nes kitaip neužaugs doras žmogus (gana dažnai tokie tėvai patys vaikystėje buvo auklėjami diržu), kartais tėvai yra tiesiog agresyvūs ir taip išlieja savo pyktį arba dar dėl kitų priežasčių“, – apibendrino A. Šapranauskienė.

Paklausus, kaip atskirti didelį tėvų rūpinimąsi nuo kontrolės, kai, pavyzdžiui, skaitomi dienoraščiai, kraustomi asmeniniai daiktai ir kt., psichologė atsakė, kad tuos pačius dalykus galima pavadinti skirtingai. Tėvams rekomenduojama nuolat pasitikrinti patiems, kvestionuojant, kodėl jie, bendraudami su savo vaikais, elgiasi vienaip ar kitaip. „Visada verta savęs paklausti, kodėl darau vienus ar kitus dalykus, ypač jeigu taip elgiuosi ne vieną kartą. Pavyzdžiui, kodėl skaitau savo vaiko dienoraštį? Ar tada jaučiu, kad geriau jį suprantu? Bet kodėl man sunku jį suprasti, kai nelendu į jo dienoraštį? Ko trūksta mūsų bendravimui? Arba kodėl draudžiu jam kur nors išeiti? Ar man pačiai be jo būti bus liūdna, ar aš baiminuosi dėl jo saugumo, ar man norisi parodyti, kas šiuose namuose turi valdžią, ar dėl kokių nors kitų priežasčių? Sąžiningi atsakymai į tokius klausimus padeda geriau suprasti savo elgesio motyvus, kartais pasielgti kitaip negu esu įpratęs, pamatyti daugiau galimų sprendimų. Jei kyla noras atimti iš vaiko visą asmeninę erdvę, tikrai verta savęs paklausti, kam man to iš tiesų reikia“, – patarė daugiau kaip 15 metų psichologinio darbo patirtį turinti psichologė A. Šapranauskienė.

Emocinė prievarta – labiausiai paplitusi smurto prieš vaikus rūšis

Kai, pavyzdžiui, tėvai krausto daiktus ar skaito dienoraščius, jie pažeidžia vaikų asmenines ribas. „Iš minimų pavyzdžių galima susidaryti įspūdį, kad pažeidžiamos vaiko ribos, kai negebama vaiko matyti kaip atskiro žmogus. Tai yra emocinė prievarta, kuri yra labiausiai paplitusi smurto prieš vaikus rūšis“, – pastebi psichologė I. Daniūnaitė.

Kalbant apie emocinę prievartą, jos yra keli tipai, kuriuos išsamiai pristatė I. Daniūnaitė. Pirmas, kai tėvai šalti ir abejingi, nesirūpina vaiko jausmais, į juos neatsiliepia. Antras, kai tėvai nuolat neigiamai nusiteikę prieš vaiką, visada kritikuoja ir priekaištauja, net laiko savotiška savo gyvenimo bėda. Trečias tipas, kai tėvai vaiką panaudoja savo poreikiams ir jo nevertina kaip atskiro individualaus žmogaus, turinčio savo poreikių. „Kai nesuprantama, kad vaikas gali turėti savo asmeninį gyvenimą, ypač paauglystėje ir kt., kas yra labai svarbu“, – pridūrė psichologė. Dar viena emocinės prievartos rūšis, kai trukdoma vaikui socializuotis ir įeiti į bendraamžių grupę. Pasak I. Daniūnaitės, vaikams jau nuo mažumės yra labai svarbu būti tarp bendraamžių ir su jais bendrauti, šis poreikis ilgainiui tampa vis svarbesnis.

Tėvų atvirumas turi turėti ribas

Netinkamu elgesiu laikomas ir kitas emocinės prievartos tipas, kai su vaiku nesielgiama ir jis nėra baudžiamas pagal jo amžių, o tėvai elgiasi su vaiku kaip su žymiai vyresniu arba jaunesniu. I. Daniūnaitė pabrėžė, kad tai nėra tinkamas elgesys, nes su vaiku elgtis draugiškai ir dalintis įspūdžiais, pomėgiais bei panašiai yra viena. Bet jeigu, pavyzdžiui, aštuonmečiui pradedama pasakoti apie savo santykius su partneriu ar net seksualinius potyrius, tai nėra tinkama. „Dažniausiai vaikus labai vargina, kai juos apkrauna suaugusiųjų emocinėmis problemomis. Kai tėvai, neturėdami su kuo pasikalbėti, viską pasakoja vaikui, jam to būna per daug, nes neatitinka jo amžiaus ir galimybių“, – akcentavo tėvų emocinės prievartos ypatybes I. Daniūnaitė. Pasak jos, toks elgesys dar gali pakenkti ir todėl, kad vaikas paverčiamas atsakingu už suaugusio žmogaus savijautą ir negali užsiimti tuo, kas jam pačiam aktualu. Įvardydama pasekmes, ji teigė, kad tokie vaikai žymiai greičiau suauga arba gali būti labai prislėgti.

Vaikai, augantys šeimose, kuriose nuolat konfliktuojama, kur dėl kiekvienos smulkmenos kyla ginčai ir skandalai, jaučiasi patys kalti. Psichologės teigimu, dažnai jiems toks patyrimas būna labai sudėtingas, jie nežino, ką daryti. „Svarbu, kad tai išgyvenę vaikai, kurie dabar jau suaugę žmonės, suprastų, kad tai buvo ne jų, o tėvų problemos. Žinoma, sunku apie tai kalbėti, bet tai tik įrodo, kad emocinė prievarta gali būti tokia pat žalinga kaip ir kitos prievartos rūšys“, – emocinės prievartos žalą apibendrino I. Daniūnaitė.

Kalbant apie fizinių bausmių taikymą neva auklėjant vaikus, I. Daniūnaitė atkreipė dėmesį į tai, kad kartais tėvai nežino, kaip auklėti vaikus, ir taip baudžia. „Kartais patys tėvai turi įvairių sunkumų, pavyzdžiui, smurtauja, nevaldo agresijos ir taip sprendžia problemas, į tarpusavio konfliktus įtraukdami vaikus“, – sakė psichologė. Pasak jos, moksliniais tyrimais įrodyta, kad vaikai, baudžiami fiziškai smurtaujant ar patiriantys smurtą namuose, būna labiau išsigandę, nepasitiki savimi ir suaugusiais, nepasakoja apie savo turimus sunkumus.

Tėvai ne auklėja, o gąsdina ir žaloja

  1. Daniūnaitės teigimu, žvelgiant iš šalies, tokie vaikai gali atrodyti paklusnesni arba labiau klausantys tėvų, bet dažniausiai jie ne tiek klauso ir supranta, ką daro blogai, o paprasčiausiai bijo tėvų. „Reikėtų įsidėmėti, kad fizinis smurtas nėra veiksmingas ir nepadeda keisti jų elgesio“, – pažymi ji. Gali būti įvairių pasekmių vaikams, kurie nuolat patiria smurtą ir (ar) taip yra baudžiami. „Gali sutrikti jų bendravimas su bendraamžiais, gali nepasitikėti savimi, turėti dėmesio koncentravimo sunkumų. Rūpindamiesi dėl to, kas vyksta namuose, vaikai jaučia nuolatinį nerimą ir įtampą, todėl gali nepajėgti atlikti kitų veiklų“, – įvardino I. Daniūnaitė. Pasak jos, kasmet jų centre apsilanko apie 300 vaikų, nukentėjusių nuo smurto tiek šeimoje, tiek kitoje aplinkoje.

„Vaikams, matantiems smurtą artimoje aplinkoje, yra labai svarbu, ar jie buvo ginami, ar smurto auka kreipėsi ir ieškojo pagalbos. Vaikai jaučia skausmą ne tik todėl, kad prieš juos smurtavo, bet ir todėl, kad jų neapgynė ir nesutrukdė smurtautojui. Tada lieka nusivylimas ir nuoskauda“, – pašalinių vaidmenį pabrėžė psichologė.

Pasidomėjus, kodėl informantės labai skeptiškai vertino savo motinas, bet kur kas atlaidžiau tėvus, buvo atsakyta, kad vaikai visada stengiasi kiek įmanoma pateisinti savo tėvus: „Vaikai visada stengiasi pateisinti savo tėvus. Kai tėvai smurtauja, o kitą akimirką būna švelnūs ir malonūs, rūpestingi, vaikui gali kilti vidinis konfliktas. Visi vaikai stengiasi užstoti savo tėvus ir išlaikyti sau kuo geresnį jų įvaizdį. Priešingu atveju turi suprasti, kad tėvai tikrai blogai elgiasi, bet tada nesijauti geriau, o tik vienišiau ir liūdniau“, – apie tėvų įvaizdį sakė I. Daniūnaitė.

Patarimai, ką daryti, kai prieš vaiką smurtauja

Kai vaikas patiria netinkamą ir žalojantį elgesį (emocinę, fizinę ir kitokią prievartą), psichologai skatina vaikus visų pirma pasikalbėti su patikimu suaugusiuoju ir pasitarti, ką daryti. „Dar galima paskambinti į Vaikų ar Jaunimo liniją pasikalbėti. Galima kreiptis į savo savivaldybėje esantį Vaikų teisių apsaugos skyrių. Jų atstovams galima parašyti laišką arba paskambinti. Šie skyriai prižiūri, kad niekas neskriaustų vaikų, tad susisiekus jie pradės ieškoti išeičių, kaip galima padėti tai šeimai“, – rekomendavo I. Daniūnaitė.

Kalbant apie būdus, kaip padėti tėvams, pasak psichologės, jų yra įvairių: „Jie nėra iškart, pavyzdžiui, baudžiami, nors, žinoma, priklauso nuo situacijos. Tėvams, kurie emociškai smurtauja, labai tiktų pozityvios tėvystės kursai. Juose tėvai mokosi, kaip suprasti savo vaikus, kaip juos skatinti ar bausti ir kaip apskritai labiau pamėgti būti tėvais“, – pagalbos būdus nurodė I. Daniūnaitė.

Kontaktai, kuriais galite kreiptis dėl pagalbos:

Paramos vaikams centras teikia nemokamą kompleksinę pagalbą nuo emocinio, fizinio ir seksualinio smurto nukentėjusiems vaikams ir jų šeimos nariams: teikiama psichologinė, socialinė, psichiatrinė ir teisinė pagalba.

Latvių g. 19A, Vilnius LT-08113

Tel.: (8 5) 271 59 80, 8 611 43567

Faks.: (8 5) 271 59 79

El. paštas: [email protected]

Internetinės svetainės: www.pvc.lt ir www.vaikystebesmurto.lt

Pagalba telefonu visoje Lietuvoje

„Jaunimo linija“

Budi savanoriai konsultantai www.jppc.lt/draugas

Tel. 8 800 28888

Darbo laikas: I-V 16:00 – 07:00

                     VI-VII visą parą

„Vaikų linija“

Budi savanoriai konsultantai, profesionalai

Tel. 116111

Darbo laikas: I-VII 11:00 – 21:00

www.vaikulinija.lt

Linija „Doverija“ (pagalba teikiama rusų kalba)

Budi savanoriai konsultantai. Linija skirta paaugliams ir jaunimui.

Tel. 8 800 77277

Darbo laikas: I-V 16.00 – 20.00

 Pagalbą smurtą artimoje aplinkoje patyrusiems asmenims visoje Lietuvoje teikia Specializuotos pagalbos centrai (SPC). Patyrėte fizinį, psichologinį, seksualinį, ekonominį smurtą? Nedvejodami kreipkitės nurodytais kontaktais pagal savo gyvenamąją vietą

RegionasSpecializuotos pagalbos centrasTelefonai, el.paštas
Vilniaus m. (be Naujininkų, Naujosios Vilnios, Grigiškių seniūnijų)Asociacija Vilniaus moterų namai8 5 2616380,[email protected]
Vilniaus m. Naujininkų, Naujosios Vilnios, Grigiškių seniūnijos, Vilniaus r., Trakų r., Širvintų r., Šalčininkų r., Švenčionių r.Asociacija Moterų informacijos centras8 650 95216[email protected] 
Kauno m.Asociacija Kauno apskrities moterų krizių centras8 679 31930,[email protected]
Kauno r., Prienų r., BirštonoAsociacija Kauno moterų draugija8 37 262773,8 603 89833,[email protected]
Klaipėdos m., Neringos, Palangos m.Viešoji įstaiga Klaipėdos socialinės ir psichologinės pagalbos centras8 46 350099,8 618 01464,[email protected]
Klaipėdos r., Kretingos r., Šilutės r., Skuodo r.Asociacija Kretingos moterų informacijos ir mokymo centras8 445 78024,8 605 82331,[email protected]
Šiaulių m., Šiaulių r., Akmenės r., Joniškio r., Pakruojo r., Radviliškio r.Asociacija Moterų veiklos inovacijų centras8 41 520239,8 652 24232[email protected]
Panevėžio m., Panevėžio r., Biržų r., Kupiškio r., Rokiškio r., Pasvalio r.Asociacija Lietuvos agentūros „SOS vaikai“ Panevėžio skyrius8 685 65540   [email protected]
Kalvarijos, Marijampolės r.Asociacija Marijampolės apskrities moters veiklos centras8 343 59525,8 633 55007,[email protected]
Šakių r., Vilkaviškio r., Kazlų Rūdos, JurbarkoAsociacija Marijampolės apskrities moterų namai8 617 23130,[email protected]
Alytaus m., Alytaus r., Varėnos r., Lazdijų r., DruskininkųAsociacija Alytaus miesto moterų krizių centras8 611 54342,[email protected]
Jonavos r., Kaišiadorių r., Elektrėnų, Ukmergės r., Kėdainių r., Raseinių r. savivaldybėsVšĮ Moters pagalba moteriai8 618 40044,[email protected]
Telšių r., Plungės r., Rietavo, Mažeikių r.Viešoji įstaiga Telšių krizių centras8 68 229459,[email protected]
Visagino m., Ignalinos r., ZarasųAsociacija Visagino šeimos krizių centras8 686 60657,[email protected]
Utenos r., Molėtų r., Anykščių r.Asociacija Anykščių moterų užimtumo ir informacijos centras8 615 45464 [email protected]
Kelmės r., Tauragės r., Šilalės r., PagėgiųTauragės moters užimtumo ir informacijos centras8 446 61565   [email protected]

Patikslinta 2014 08 17, remiantis oficialia LR SADM informacija. Parengė Asociacija Kauno moterų draugija (865052858)