17 balandžio 2015
https://www.media4change.co/lt/compinv/patyrusi-seksualine-prievarta-tokie-dalykai-nera-atleidziami/?page&compinv=patyrusi-seksualine-prievarta-tokie-dalykai-nera-atleidziami&post_type=compinv&name=patyrusi-seksualine-prievarta-tokie-dalykai-nera-atleidziami
Patyrusi seksualinę prievartą: „Tokie dalykai nėra atleidžiami“

Julijos (vardas ir aplinkybės, galinčios padėti identifikuoti heroję, pakeistos – aut. past.) vaikystė buvo ypač sunki. Tėvas namuose siautėdavo ir smurtaudavo, todėl jai su mama žiemą tekdavo bėgti basomis iš namų. Po trumpo atokvėpio, kai tėvai išsiskyrė, Julija tapo seksualinės prievartos auka. Savo istoriją ji pasakojo, kad padėtų žmonėms, išgyvenantiems tą patį.

Čia pateikiama pilna straipsnio versija. Sutrumpintą galite rasti Delfi.lt

Patyrusi seksualinę prievartą: „Tokie dalykai nėra atleidžiami“

Julijos (vardas ir aplinkybės, galinčios padėti identifikuoti heroję, pakeistos – aut. past.) vaikystė buvo ypač sunki. Tėvas namuose siautėdavo ir smurtaudavo, todėl jai su mama žiemą tekdavo bėgti basomis iš namų. Po trumpo atokvėpio, kai tėvai išsiskyrė, Julija tapo seksualinės prievartos auka. Savo istoriją ji pasakojo, kad padėtų žmonėms, išgyvenantiems tą patį. Čia pateikiama pilna straipsnio versija. Sutrumpintą galite rasti Delfi.lt

Kokia buvo Jūsų vaikystė?

Julija: „Prisimenu, kai buvo 30 laipsnių šalčio ir basomis su mama bėgome slėptis pas kaimynus, nes tėvas, kai daug išgerdavo, imdavo žiauriai fiziškai smurtauti prieš mamą. Žinodama, kad jis manęs nemuš, mamą užstodavau. Šitas košmaras baigėsi, kai man buvo šešeri metai. Vėliau mama su juo išsiskyrė. Tada kurį laiką buvo ramu.“

O kaip mama gyvena, kai išsiskyrė su Jūsų tėvu? Ar su tėvu dar bendraujate?

Julija: „Su tėvu nebendrauju. Mama jau 15 metų gyvena su kitu tokiu pat vyru, tik nesmurtaujančiu fiziškai. Tiki juo, ką jis bepasakytų. Jis sugeba išvesti iš pusiausvyros, nuolat konkuruoja ir stebi, kad, pavyzdžiui, nevairuotum automobilio. Siekia būti nepakeičiamu namuose, kad tik be jo neapsieitų. Ne kartą bandžiau jai padėti, bet ji toliau gyvena su juo.

Motina ir prieš mane emociškai smurtauja. Jeigu tik gaunu iš jų kokią nors finansinę paramą, turiu už tai atkentėti, todėl jos vengiu. Jų manymu, laisvai galėčiau apsigyventi su jais ir savo mergina, kad jie yra sukūrę tobulas sąlygas. Net galėtų atskirus įėjimus į namus padaryti, bet, kai teko trumpam su jais pagyventi, supratau, kad padėtis nepasikeitė. Jie kišosi į mano privačią erdvę, buvo pernelyg susidomėję mano asmeniniais reikalais. Net bandė mane vesti pas kunigą, kad man padėtų išspręsti neva [ironizuodama] bėdą (turima galvoje homoseksualumas – aut. past.).“

Minėjote, kad po tėvų skyrybų buvo trumpas atokvėpis. Kas atsitiko vėliau?

Julija: „Kai man buvo maždaug 8–10 metai, kieme buvo būrys vaikų, su kuriais žaisdavome. Tarp jų buvo ir keturi 15–19 metų amžiaus vaikinai. Netoliese buvo kaimynų daržinė, kurioje mums buvo leista žaisti. Taigi nelabai prisimenu, kaip visa tai prasidėjo, bet jie pradėjo mane prievartauti tos daržinės antrame aukšte, tad, kai kas nors ateidavo, buvo girdėti. Kartais būdavo ten žmonių. Bet mane prigąsdino, kad visa tai yra mano kaltė ir kad negaliu niekam sakyti. „Jeigu tu kam nors pasakysi ir jeigu kas nors sužinos, tai niekas nepatikės ir liksi melage. Mūsų daugiau ir mes neigsime“, – grasino prievartautojai.

Galiausiai tai liovėsi. Neidavau su jais į lauką, net jei kviesdavo „žaisti“. Vengdavau eiti pro vietas, kuriose jie būdavo. Jie vis tiek bandydavo mane prisivilioti. Kai su kitu savo vienmečiu draugu važinėdavome dviračiais, lenktyniaudavome, kas greičiau grįš namo, kad tik nesusitikčiau . Namo mindavau iš visų jėgų, nes bijojau. Bijojau viena eiti į mokyklą. Mano draugas, kuris nieko nežinojo, pasakė, kad geriau su jais nežaiskime, ir pasiūlė pasikalbėti, jei man reikės.“

Ar žinote, kur jie yra dabar?

Julija: „Matau kiekvieną dieną eidama į darbą.“

Ir kaip jie reaguoja?

Julija: „Iš tolo šaltai linkteli, ir tiek. Dar teko mokyklos išvykoje su vienu iš jų susidurti. Keliavome autobusu, kuriame buvo mažai vietos, todėl mane norėjo pasodinti jam ant kelių. Atsisakiau, bet tai buvo šlykštu, nors tuo momentu pati nelabai suvokiau, kas ten vyko. Ilgą laiką prisiminimai buvo paslėpti ir po daugiau negu dešimties metų viskas sugrįžo kaip perkūnas iš giedro dangaus.“

Kaip jautėtės paskui? Ar pasikeitė Jūsų elgesys ir Jūs pati?

Julija: „Skaičiau knygas, užsidariusi viena nuo visų. Laisvomis dienomis, kad niekas manęs nekviestų ir nematytų, atsisėdusi ant grindų žiūrėdavau gamtos pažinimo laidas per televizorių. Nuo visko slėpdavausi savyje, susikūriau gražią ir saugią vietą savo galvoje, kurioje niekas negalėtų manęs nuskriausti. Kai, pradėjus bręsti, kūnas ėmė sparčiai keistis, kiekvieną dieną vis labiau bijodavau. Bijojau, kad dėl to prasidės mokykloje juokeliai ir užgauliojimai, o mane vėl kažkas prievartaus. Taip bijojau moteriškesnių formų, kad stengiausi mažiau valgyti, jog jos išnyktų.

Pasisekė su klasiokais, kurie kaip tik mus gindavo ir saugodavo nuo kitų besimokančių mokykloje. Kartą kažkas pabandė mane užkabinti, bet negalvodama trenkiau taip, kad, rodos, lūpą praskėliau. Mokyklos direkcija, per daug nesiaiškindama, mane nubaudė, nors sakiau, kad taip pasielgiau, nes prie manęs priekabiavo.“

Ar tada, kai viskas vyko, kas nors žinojo?

Julija: „Ne, niekas nežinojo. Ne taip seniai per konfliktą pasakiau mamai. Policijoje parašiau pareiškimą. Kaip supratau net tada, kai po fakto praėjo daugiau laiko ir nieko nebeįmanoma įrodyti, galima parašyti pareiškimą, kad jie būtų stebimi. Dar pridėjau psichologo vertinimą.“

Kaip reagavo pareigūnai?

Julija: „Pareigūnai reagavo labai taktiškai ir profesionaliai. Iš pradžių pernelyg neklausinėjo, tik pasiteiravo: su vyru ar moterimi noriu kalbėtis. Sakė, kad, jeigu bijau dėl savo saugumo, gali būti užregistruotas anoniminis skundas.“

Kaip reagavo mama? Minėjote, kad jai pasakėte ne taip seniai per konfliktą.

Julija: „Ji bandė kažką sakyti, kad ji irgi turėjo panašių patirčių. Atsakiau jai, kad ne taip adekvačiai mąstantis žmogus turėtų reaguoti, kai jam pasakomas toks dalykas. Pamačiusi palengvėjimą jos veide, paklausiau, ar dabar ji mananti, kad tarsi atrado priežastį, kodėl aš homoseksuali? Ji to nepaneigė ir susidarė įspūdis, kad ji dar tai kada nors panaudos prieš mane pačią.“

Ką patartumėte žmonėms, kurie pastebi įvairias smurto apraiškas?

Julija: „Manau, kad visada reikia reaguoti. Žinoma, tai priklauso nuo situacijos, tiesioginis kišimasis ir aiškinimasis ne visada yra teisingas sprendimas. Bet, pavyzdžiui, matant stotelėje berniukus, mėtančius į mergaites kankorėžius, galima pasakyti, kad bus pasikalbėta su jų tėvais, nors jų ir nepažįsti. Vien tam, kad skriaudžiama pusė pamatytų, jog ji ne viena ir kad bus, kas ją užstoja. Kita vertus, ir skriaudikams reikia parodyti, kad toks elgesys nėra toleruotinas.“

Kaip jaučiatės dabar?

Julija: „Galiu apie tai pasakoti, bet negaliu to matyti nei filmuose, nei dar kur nors kitur. Manau, kad tai yra blogiausias dalykas, kurį galima padaryti. Dar daugiau – ilgainiui įsitikinau, kad kitiems vyrams seksualinė prievarta, įvairios replikos apie tai ir panašiai neatrodo verta dėmesio problema.

Tokie dalykai nėra atleidžiami. Kai jie jau sukūrę šeimas, praeina labai daug laiko, kol prisileidžiu žmogų ir galiu juo pasitikėti. Tai sulaužo taip, kad nėra kaip pataisyti. Visą gyvenimą, net jei apie tai negalvoji, visas tavo elgesys, socialiniai įgūdžiai, bendravimas lieka iškreipti. Tik labai norint ir turint palaikymą, galima pradėti kurti naują gyvenimą, nepamirštant to, kas įvyko, ir dirbant pačiai su savimi psichologiškai ir kt.“

Ko palinkėtumėte žmonėms, kurie patyrė ar vis dar patiria tą patį kaip ir Jūs?

Julija: „Palinkėčiau neneigti to, kas buvo. Leisti ne tik sau visavertiškai gyventi, bet ir nelikti abejingiems. Taip pat padėti kitiems ir netylėti. Galbūt skirti laiko darbui su visuomene, kad padėtis šioje srityje keistųsi.“

Vienas iš penkių vaikų patiria seksualinę prievartą

Pasak Paramos vaikams centro psichologės ir programos „Centras vaikams – smurto aukoms ir liudininkams“ vadovės Ievos Daniūnaitės, seksualinis smurtas prieš vaikus pasitaiko daug dažniau negu kartais manoma. Jos teigimu, vienas iš penkių vaikų iki 18 metų patiria seksualinę prievartą. Seksualinį smurtą patiria tiek berniukai, tiek mergaitės, galbūt mergaitės šiek tiek dažniau, priklauso nuo tyrimo. Anot psichologės, smurtautojai dažniausiai būna pažįstami žmonės: „Tik 10 proc. tokių atvejų būna iš nepažįstamų žmonių, visi kiti – šeimoje ir iš pažįstamų, kurie gerai pažįsta vaiką, gali prie jo prieiti. Seksualinė prievarta šeimoje būna labai slapta, nes išnaudotojas stengiasi, kad vaikas niekam neprasitartų. Gali priversti vaiką jaustis kaltu, grasinti ir panašiai. Įtikinti, kad pats vaikas prisidėjo. Seksualinę prievartą atskleisti yra labai sunku.“ Ji taip pat pabrėžė, kad seksualinės prievartos atvejus sunkiau atskleisti negu emocinės ar fizinės. „Reikėtų atkreipti dėmesį, kad moksliniais tyrimais įrodyta, jog vaikai neturi polinkio meluoti apie smurtą“, – sakė psichologė I. Daniūnaitė.

Ryškiai pasikeitus vaiko elgesiui, reikėtų aiškintis, kodėl jis pasikeitė

Kalbant su VšĮ „Gera būsena“ psichologe psichoterapeute Aušra Šapranauskiene apie seksualinę prievartą prieš vaikus apskritai, paaiškėjo, kad, įvykus ryškiems vaiko elgesio pokyčiams, būtina stebėti ir išsiaiškinti to pasikeitimo priežastis. O artimojo nepalaikymas dažnai gali būti to žmogaus, kuriam pasipasakojama apie seksualinę prievartą, nesąmoninga apsauginė reakcija į stresą.

Ar įmanoma pastebėti, kad vaikas patiria seksualinę prievartą?

I. Šapranauskienė: „Problema ta, kad dažnai seksualinė prievarta vyksta tokiomis aplinkybėmis ar tokiose šeimose, kuriose paprastai trūksta tinkamų įgūdžių ir mokėjimo atidžiau stebėti ir pastebėti vaiko jausmus ar nuotaikas. Aplink tiek chaoso ar streso, kad nelieka erdvės kreipti dėmesio į vaiką, jo poreikius ar jo pasikeitusį elgesį. Šiaip žmogus negali nereaguoti į patiriamą prievartą, visada reaguoja. Požymių, rodančių, kad vaikas skriaudžiamas, paprastai būna gana daug, tačiau jie nėra kažkokie labai specifiniai, pavyzdžiui, vaikas gali tapti irzlesnis, gali atsirasti įvairių baimių, jis gali užsisklęsti savyje, pradėti vengti to, ką anksčiau mielai darydavo, ir pan. Jei aplinka pastabi, domisi, tai net mažus vaiko jausmų ar elgesio pokyčius stengiasi suprasti ir aiškinasi, tačiau gana dažnai nutinka taip, kad vaiko skundai tarsi paskęsta tarp kitų reikalų, yra užgožiami kitų šeimos problemų ir įvykių, todėl prievarta ir lieka nepastebėta. Dažnai vaikai bando apie prievartą užsiminti ir tiesiogiai įvardydami, sakydami: „Lietė“, „Aš jų bijau“ ir kt. Bet, deja, net ir tiesioginės užuominos ne visada išgirstamos. Todėl pastebėjus net ir, atrodytų, nedidelius vaiko nuotaikos ar elgesio pasikeitimus, reikėtų suklusti, pasigilinti, išsiaiškinti, kas vyksta, kurį laiką atidžiau pastebėti.“

Seksualinės prievartos auka pasakojo, kad slėpdavo savo kūną, nenorėjo subręsti ir kt. Kaip toks jauno amžiaus vaikas geba taip tiesiogiai viską susieti?

I. Šapranauskienė: „Noras paslėpti savo kūną, „sustabdyti“ lytinę brandą yra viena iš galimų seksualinės prievartos pasekmių. Seksualinė prievarta yra labai kūniškas patyrimas, kuris gali ilgam traumuoti, iškreipti požiūrį į savo kūną, keisti santykį į savo seksualumą. Ir nesvarbu, ar prievarta patiriama vaikystėje, ar suaugus. Seksualinės prievartos aukos gali pradėti slėpti, blokuoti savo seksualumą, kūniškumą arba, priešingai – gali pradėti perdėtai pabrėžti savo seksualumą, elgtis seksualiai provokuojančiai. Didelė dalis žmonių, užsiimančių prostitucija, yra patyrę seksualinę prievartą. Dar viena seksualinės prievartos pasekmė gali būti neapykanta savo kūnui, kai kūnas nesaugomas, juo nesirūpinama, kartais jis specialiai žalojamas.“

Vienos iš informančių motina, kai jos dukra papasakojo apie vaikystėje patirtą seksualinį smurtą, pasakė, kad ji irgi visko patyrė. Kodėl šiuo atveju motina taip sureagavo ir net tarsi neužjautė?

I. Šapranauskienė: „Priežastys gali būti labai įvairios. Kartais seksualinio smurto aukos artimieji neigdami, nepripažindami prievartos fakto ar kaip šiuo atveju sumenkindami prievartos svarbą, taip pat ir aukos patirtą skriaudą, patys instinktyviai apsisaugo nuo skausmo, kurį sukeltų tiesos suvokimas. Tai – nesąmoninga gynyba nuo jausmų, kurie galėtų būti labai skaudūs ir gniuždantys: nuo didžiulio bejėgiškumo jausmo, kad negali nieko pakeisti, nuo kaltės, kad nesugebėjai apsaugoti, nuo širdgėlos, kad tau artimas žmogus tiek iškentėjo ir t.t. Sužinoti, suvokti, kad tavo artimas buvo išprievartautas, – taip pat didelė trauma ir be galo sunkus išgyvenimas. Liūdniausia, kad artimieji, bandydami įveikti juos užklupusį stresą, susitvarkyti su savo jausmais, „nepakeldami“ savojo kaltės jausmo, gana dažnai apkaltina pačią auką taip dar labiau ją traumuodami. Norint iš tiesų padėti seksualinio smurto aukai reikėtų vengti bet kokių kaltinimų ar užuominų, kad ji gal pati išprovokavo, gal elgėsi neatsargiai, gal nesigynė ar pan. Kaltas šiuo atveju yra tik tas, kuris prievartavo.“

Kodėl motina tarsi pasiteisino sau, jai lyg palengvėjo, kad neva rado dukros homoseksualumo priežastį?

  1. Šapranauskienė: „Atrodo, kad motinai iki šiol sunku priimti dukros homoseksualumą ir ji vis dar ieško paaiškinimų, kurie ją nuramintų. Liūdna, kad dar ir šiais laikais homoseksualumas kartais gali būti laikomas didesne bėda negu patirta seksualinė prievarta.“

 Agnė Patackaitė

Kontaktai, kuriais galite kreiptis dėl pagalbos:

Paramos vaikams centras teikia nemokamą kompleksinę pagalbą nuo emocinio, fizinio ir seksualinio smurto nukentėjusiems vaikams ir jų šeimos nariams: teikiama psichologinė, socialinė, psichiatrinė ir teisinė pagalba.

Latvių g. 19A, Vilnius LT-08113

Tel.: (8 5) 271 59 80, 8 611 43567

Faks.: (8 5) 271 59 79

El. paštas: [email protected]

Internetinės svetainės: www.pvc.lt ir www.vaikystebesmurto.lt

Pagalba telefonu visoje Lietuvoje

„Jaunimo linija“

Budi savanoriai konsultantai www.jppc.lt/draugas

Tel. 8 800 28888

Darbo laikas: I-V 16:00 – 07:00

VI-VII visą parą

„Vaikų linija“

Budi savanoriai konsultantai, profesionalai

Tel. 116111

Darbo laikas: I-VII 11:00 – 21:00

www.vaikulinija.lt

Linija „Doverija“ (pagalba teikiama rusų kalba)

Budi savanoriai konsultantai. Linija skirta paaugliams ir jaunimui.

Tel. 8 800 77277

Darbo laikas: I-V 16.00 – 20.00

Pagalbą smurtą artimoje aplinkoje patyrusiems asmenims visoje Lietuvoje teikia Specializuotos pagalbos centrai (SPC). Patyrėte fizinį, psichologinį, seksualinį, ekonominį smurtą? Nedvejodami kreipkitės nurodytais kontaktais pagal savo gyvenamąją vietą

RegionasSpecializuotos pagalbos centrasTelefonai, el.paštas
Vilniaus m. (be Naujininkų, Naujosios Vilnios, Grigiškių seniūnijų)Asociacija Vilniaus moterų namai8 5 2616380,[email protected] 
Vilniaus m. Naujininkų, Naujosios Vilnios, Grigiškių seniūnijos, Vilniaus r., Trakų r., Širvintų r., Šalčininkų r., Švenčionių r.Asociacija Moterų informacijos centras8 650 95216[email protected]  
Kauno m.Asociacija Kauno apskrities moterų krizių centras8 679 31930,[email protected]
Kauno r., Prienų r., BirštonoAsociacija Kauno moterų draugija8 37 262773,8 603 89833,[email protected]
Klaipėdos m., Neringos, Palangos m.Viešoji įstaiga Klaipėdos socialinės ir psichologinės pagalbos centras8 46 350099,8 618 01464,[email protected]
Klaipėdos r., Kretingos r., Šilutės r., Skuodo r.Asociacija Kretingos moterų informacijos ir mokymo centras8 445 78024,8 605 82331,[email protected]
Šiaulių m., Šiaulių r., Akmenės r., Joniškio r., Pakruojo r., Radviliškio r.Asociacija Moterų veiklos inovacijų centras8 41 520239,8 652 24232[email protected]
Panevėžio m., Panevėžio r., Biržų r., Kupiškio r., Rokiškio r., Pasvalio r.Asociacija Lietuvos agentūros „SOS vaikai“ Panevėžio skyrius8 685 65540   [email protected]
Kalvarijos, Marijampolės r.Asociacija Marijampolės apskrities moters veiklos centras8 343 59525,8 633 55007,[email protected]
Šakių r., Vilkaviškio r., Kazlų Rūdos, JurbarkoAsociacija Marijampolės apskrities moterų namai8 617 23130,[email protected]
Alytaus m., Alytaus r., Varėnos r., Lazdijų r., DruskininkųAsociacija Alytaus miesto moterų krizių centras8 611 54342,[email protected]
Jonavos r., Kaišiadorių r., Elektrėnų, Ukmergės r., Kėdainių r., Raseinių r. savivaldybėsVšĮ Moters pagalba moteriai8 618 40044,[email protected] 
Telšių r., Plungės r., Rietavo, Mažeikių r.Viešoji įstaiga Telšių krizių centras8 68 229459,[email protected]
Visagino m., Ignalinos r., ZarasųAsociacija Visagino šeimos krizių centras8 686 60657,[email protected]
Utenos r., Molėtų r., Anykščių r.Asociacija Anykščių moterų užimtumo ir informacijos centras8 615 45464 [email protected]
Kelmės r., Tauragės r., Šilalės r., PagėgiųTauragės moters užimtumo ir informacijos centras8 446 61565   [email protected]

Patikslinta 2014 08 17, remiantis oficialia LR SADM informacija. Parengė Asociacija Kauno moterų draugija (865052858)

Tyrimas parengtas „Media4Change“ žurnalistinių tyrimų konkursui.

Media4change tiriamųjų darbų konkursas rengiamas įgyvendinant Europos Ekonominės Erdvės finansinio mechanizmo 2009-2014 periodo NVO Programos Lietuvoje remiamo projekto „Visi skirtingi – visi lygūs: aktyvus dalyvavimas, įvairovė, žmogaus teisės“ dalis.  Kūrinys atspindi tik autoriaus požiūrį, todėl NVO Programa Lietuvoje negali būti laikoma atsakinga už bet kokį jame pateikiamos informacijos naudojimą.