31 spalio 2014
https://www.media4change.co/lt/compinv/patriotizmas-si-nacionalizmas-no/?page&compinv=patriotizmas-si-nacionalizmas-no&post_type=compinv&name=patriotizmas-si-nacionalizmas-no
Patriotizmas – si, nacionalizmas – no

„Išvadino beždžione ir sumušė“, „dainininkė patyrė rasistinį išpuolį ir buvo sumušta“, „fašistuojantys skustagalviai užpuolė pakistanietį“ – tokio turinio pranešimai vis pasirodo žiniasklaidoje.

Patriotizmas – si, nacionalizmas – no

„Išvadino beždžione ir sumušė“, „dainininkė patyrė rasistinį išpuolį ir buvo sumušta“, „fašistuojantys skustagalviai užpuolė pakistanietį“ – tokio turinio pranešimai vis pasirodo žiniasklaidoje.

Šie pranešimai – apie tautinės ir rasinės neapykantos kurstymą, ar jos paskatintą fizinį smurtą. Negana to, kelios kartos nuo pat ankstyvos vaikystės mokėjo eilėraštuką apie pagaliuku užmušamą žyduką.

Tolėliau nuo Lietuvos, vienose valstybėse atvirai šalinamasi emigrantų, kitose – radikali nacionalistų partija, demonstruojanti hitlerinės Vokietijos retoriką, šalies gyventojų išrenkama į parlamentą, o Ukrainoje netyla Rusijos patriotai. Kylantis nacionalizmas vilnija per Europą.

O štai Lietuvoje rėksmingose Kovo 11–osios eitynėse skustagalviai (skinhedai, skinai) skanduoja „Lietuva – lietuviams“ (anksčiau ir „Juden raus“), atvirai demonstruoja istorines žaizdas menančią atributiką – svastikas, Trečiojo Reicho erelius, dar ir prikula kokį kitatautį – nuo kinų kavinės virėjo iki Japonijos diplomato – tokios detalės telpa lietuviškojo nacionalizmo mozaikoje.

Neapykantos nusikaltimų autoriais laikomi radikalieji skustagalviai. Tačiau nacionalistinių idėjų puoselėtojai, kai kuriais atvejais nevengiantys griežtų pareiškimų, užuot pasirodę kaip dešinieji radikalai, viešojoje erdvėje neretai tampa šaržuojamais personažais.

Nors Lietuvos istorinė patirtis lėmė tautiškumo ir patriotiškumo puoselėjimą, šių vertybių sinonimas – nacionalizmas siejamas su agresija, neapykantos kitos tautybės, rasės ar religijos atstovams kurstymu. Taigi, šiandien aktuali istoriko Vinco Trumpos mintis, atėjusi iš septinto praėjusio amžiaus dešimtmečio – „ Patriotizmas – si, nacionalizmas – no“.

Kalbinti ekspertai, susipažinę su neformaliais judėjimais, analizavę ir formalių nacionalistinių organizacijų – politinių partijų veiklą, sutartinai tvirtina, kad dešinysis ekstremizmas nuosaikėja. Organizacijos veikia visai kitaip nei veikė prieš gerą dvidešimtmetį Judėjimai, kurie galėtų kelti grėsmę, visuomenei pažįstami – jie nebelindi pogrindyje. Bausti prasižengėliai, kurie galėtų nusikalsti dar kartą, stebimi pareigūnų. Pagaliau pačių nusikaltimų, susijusių su neapykantos kurstymu, pernai (palyginti su 2011 m.) sumažėjo bene dvigubai.

Tačiau, pasirodo, grėsmę visuomenei ar valstybei dėl radikalios pozicijos kelia ne tik kelių šimtų skustagalvių kuopa, bet ir prieš kitataučius nusiteikusi visuomenės dalis, kuri gali sudaryti didžiąją dalį šalies gyventojų. Kaip rodo istorinė patirtis, jei pasikeistų sąlygos ir atsirastų aplinkybės, reikalingos nacionalizmo plitimui, būtent šie gyventojai – nesegantys svastikų ir nenusiskutę plaukų, palaikytų radikalų nacionalizmą.

„Ekstremizmo, teroristinių ar nacionalistinių judėjimų teoretikai skačiuoja, kad vienas iš šimto žmonių yra radikalas, vienas iš šimto radikalų yra ekstremistas, kuris gali, pavyzdžiui, ką nors susprogdinti. Tad jei skaičiuotume tokius asmenis nuo 3 mln. mūsų gyventojų, turime apie 30 tūkst. radikalių pažiūrų žmonių ir apie 300 ekstremistų“, – taip radikaliai nusiteikusių nacionalistų gretas Lietuvoje skaičiuoja savo pavardės atskleisti nenorėjęs pašnekovas.

Jis priduria, kad vertinant radikalus akys kaipmat krypsta į neformalius judėjimus – skustagalvių ir White Power’ių  gretas, jų apytikriai ir yra 300. Žinoma, prieš akis iškyla agresyvus skustagalvis, pasipuošęs pūsta striuke, avintis sunkius kareiviškus batus ir visą eilutę nusisagstęs trispalvėmis, svastikomis, ereliais ir t.t.

„Aišku, kalbėtis su jais galima, gali išsakyti savo mintis, jie neužpuls dėl požiūrio. Bet matyti, kad jie turi savo pasaulį. Vyraujantis stereotipas, kad visi skinai agresyvūs, yra neteisingas. Incidentus dažnai lemia besaikis alkoholio vartojimas, – komentuoja neonacistinius judėjimus gerai pažįstantis pašnekovas. – Be to, jie nemėgsta būti vadinami ekstremistais, sako esantys tautininkai, kurie daro politinį vyksmą.“

Palaiko prorasistines grupuotes

Benas Šimkus yra skinas. Jis, matyt, geriausiai gali papasakoti apie skinų judėjimą ir įvardyti radikalių skinų ir tautinio jaunimo skirtumus. Žinoma, jei tokie egzistuoja.

Taigi, nors tautininkai atsiriboja nuo radikalų ar ekstremistų epitetų, B.Šimkus pritaria, jog neretai tautinio jaunimo atstovų pozicija sutampa su gana radikaliu skinų požiūriu.

„Nors oficiali kokios nors Lietuvos tautinio jaunimo sąjungos (LTJS) pozicija gal ir nėra tokia, kiek pastebėjau per neoficialius renginius, dauguma jų narių pritaria skinhedams, palaiko prorasistines ar griežtesnio požiūrio nacionalistines grupuotes “, – patvirtina B.Šimkus.

Tokios grupuotės laikomos ir „neapykantos nusikaltimų“ (visų nusikalstamų veikų, padarytų dėl išankstinių nuostatų dėl rasinės, tautinės, religinės ar kt. priklausomybės) autorėmis. B.Šimkus, paklaustas apie nacionalistiniams judėjimams klijuojamas etiketes, teigia, kad skinų vaidmuo suabsoliutinamas, o vieno žmogaus „nuopelnai“ pritaikomi visam judėjimui.

„Etiketės klijuojamos nesąžiningai. Pavyzdžiui, skinai kaltinami įvairias nusižengimais, nors ne visi juos padaro. Palyginti daugiau nusikaltimų įvykdo „treninginiai urlaganai“, bet „treningai” nesulaukia tokio neigiamo atgarsio kaip skino apranga. Arba, užtenka, kad Kovo 11-osios eisenoje būtų bent grupelė skinų, ir nacių etiketė klijuojama visiems dalyviams. O jei vienas skinas ne vietoje pasisakys prieš rusų tautybės asmenis, girdėsime, kad „visi skinai yra buki nemąstantys šovinistai, nekenčiantys visos tautinės mažumos vien dėl tautybės“, – komentuoja B.Šimkus.

Pasirodo, kad pagrindinis skirtumas, kuriuo pasižymi skinų kultūros atstovai ir tautinių judėjimų nariai, yra jėgos ir fizinės galios vaidmuo. Skustagalvių subkultūra remiasi jėga, lyderiai išsiskiria ne kalbomis, bet autoritetu, kurį įgyja gatvėje. Tuo metu LTJS veikėjai, anot pašnekovo, dažniausiai yra panašiai nusiteikę jaunuoliai, kurie žavisi skinais ir nesąmoningai kopijuoja jų išvaizdą, tačiau bijo arba nesugeba apginti savo interesų fizine jėga.

Ko gero, svarbiausias skirtumas, lemiantis LTJS narių ir skinhedų subkultūros netapatumą, yra politinis motyvas, kuriuo skinhedai nesiremia.

„Skinhedai prisijungia prie politinį atspalvį turinčių renginių, jei mano, kad ten atstovaujama jų interesams. Bet politika nėra svarbiausia jų veikla“, – paaiškina B.Šimkus.

Nepaisant to, kad tautinio jaunimo atstovai painiojami su skinhedais, patys tautinio jaunimo sąjungos nariai, panašu, maišomi į vieną katilą. B.Šimkus patikslina, kad tautinis jaunimas nėra vientisas darinys. Tarp jų yra skirtingų sričių atstovų, pavyzdžui, folkloristų ar istorijos rekonstruktorių. Tačiau viskas baigiasi bendrame katile: tautinis jaunimas ir gatvės skinai esą yra tas pats. B.Šimkus dar kartą paaiškina, kad taip atsitinka dėl bandymo kopijuoti aprangą ir bendrų susibūrimų.

„Kadangi Lietuvoje mažai gyventojų, visi panašių pažiūrų žmonės laikosi kartu, nėra didesnių atribojimų, kurie egzistuoja, pavyzdžiui, Lenkijoje“, – paaiškina B.Šimkus.

Siekia Lietuvos nepriklausomybės

Vis dėlto įdomu, kaip Lietuvoje formavosi radikalusis nacionalizmas ar dešinysis ekstremizmas, kaip būrėsi formalios ir neformalios organizacijos ir, žinoma, kas lėmė jų deklaruojamą poziciją – priešiškumą kitos tautybės, rasės ar religijos atstovams.

Lietuvos edukologijos universiteto profesorius, istorikas Valdas Selenis svarsto, kad nacionalizmo populiarumui užtikrinti pirmiausia reikia priešo, kuris neva kenkia. Žinoma, nacionalizmui tarpti reikia, kad susiklostytų ir kitos sąlygos. Pavyzdžui, dar praėjusiame amžiuje, kai antisemitinės idėjos iš Vokietijos pasiekė Lietuvą, susidarė prielaidos įtvirtini neigiamą žydų įvaizdį visuomenėje.

„Antisemitizmas Lietuvoje turėjo savo raidą, priešiškumą žydams skatino ir ekonominiai motyvai, esą miestuose jie trukdė verstis lietuviams. Juk nuo 1940 m. mus aktyviai veikė vokiečių propaganda“, – paaiškina istorikas ir pasakoja, kaip 1935 m. žurnale moterims „Naujoji vaidilutė“ vilnietė daktarė siūlė įstatymą, pagal kurį prieš santuoką būtų atliekama medicininė jaunavedžių patikra, kad „tauta būtų sveika“, taip, kaip darė kitos Europos valstybės.

Istorikas svarsto, kad priešiškumą kai kurioms visuomenės grupėms lemia „kitokio“ baimė. Todėl lietuvius veikia ir provinicialumo motyvas, kai jie, nepažinoję kitataučių, jų vengia ir šalinasi, kol  ištinka kultūrinis šokas.

Pašnekovas, nenorėjęs įvardyti savo pavardės, radikalių nacionalistinių judėjimų chronologiją pradeda dėlioti nuo pirmųjų Lietuvos nepriklausomybės metų, kai veikė Lietuvių tautinio jaunimo sąjunga „Jaunoji Lietuva“ (atkurta 1988 m.) Jo teigimu, ši organizacija buvo kur kas radikalesnė už patį pikčiausią šių dienų skustagalvį. Kodėl? Todėl, kad jos leidžiamame savaitraštyje „Tautos valia“ (1992–1995 m.) atviru tekstu buvo skatinama fiziškai susidoroti su komunistais. „Kitaip tariant, kalbama, kad reikia deportuoti apytikriai 200 tūkst. Lietuvos gyventojų“ , – patikslina pašnekovas.

„Galvoju apie sąmokslo teoriją, kurios niekada niekas nepatvirtins. Gali būti, kad tos organizacijos veikla buvo suderinta su Rusijos specialiosiomis tarnybomis. Juk būtent tuo metu atsiskiriančiose respublikose – Moldovoje, Armėnijoje, Azerbaidžiane, Rusija kurstė etninius neramumus. Todėl visai tikėtina, kad toks projektas galėjo būti ir Lietuvoje, o „Jaunoji Lietuva“  galėjo būti to projekto dalis, – apie sutapimus atvirai kalba jis. – Įdomu tai, kad agresyvi organizacijos retorika liovėsi 1993 m., rugpjūtį, vos tik Rusijos armija pasitraukė iš Lietuvos. Po šio įvykio organizacija iškart tapo nuosaikesnė. Žinoma, šie sutapimai yra neįrodomi.“

Greta neformalių organizacijų atsirado ir akivaizdžiai radikalių politikų, nevengiančių neapykantą kurstančios retorikos, kontroversiškos atributikos ir ekstremizmo. Pavyzdžiui, Vytautas Šustauskas, anot pavardės neviešinančio pašnekovo, yra klasikinis kairysis radikalas, skelbęs socialinės lygybės idėjas ir akcijas, kurioms netrūko ne tik socialistinio, bet ir nacionalsocialistinio užkrato. 1992 m. V.Šustauskas įregistravo partiją „Lietuvos laisvės sąjunga“. Šiam visuomenės veikėjui vienu metu užkliuvo žydai, vėliau jo pasisakymai buvo nukreipti prieš suomių tautą ir tuometinį „Lietuvos telekomo“ vadovą, kuris per mitingą buvo pavadintas „suomiška kiaule“. Pašnekovas pastebi, kad tokie pareiškimai peraugdavo į ksenofobinį lygį. Dabar V.Šustauskas vadovauja Kovotojų už Lietuvą sąjungai, kuri, šių metų Teisingumo ministerijos duomenimis, vienija pusantro tūkstančio narių.

Nepriklausomybės laikotarpiu sužibo ir Šiaulių veikėjo Mindaugo Murzos žvaigždė. Šis politikas partiją įregistruoti bandė kelis kartus, kol 2002 m. tapo Lietuvos nacionaldemokratų sąjungos pirmininku. Būtent jis akivaizdžiai kopijavo hitlerinį nacizmą, derino erelio ir svastikos motyvus. Tačiau institucijos ignoravo organizacijos siekius, taikė draudimus partijos įstatams, tad partija tapo nuosaikesnė.

Dabar Mindaugas Gervaldas (Murza) yra Lietuvių tautos sąjungos (LITAS) (šios organizacijos nėra politinių partijų sąraše) pirmininkas. LITAS emblemoje puikuojasi Vytis, ankstesni M.Gervaldo mėgti motyvai, perimti iš Trečiojo Reicho, dingo. Tačiau šis aktyvistas stebina politine programa. Vienas iš siekių – atkurti Lietuvos nepriklausomybę, numatytas ir „Išstojimas iš Europos Sąjungos. Briuselio diktatūros panaikinimas.“ Žinoma, numatoma ir, kad asmenys, neturintys Lietuvos pilietybės, turi elgtis kaip svečiai, „užsieniečių imigracija ribojama“. Trumpiau tariant, M.Gervaldo vadovaujama sąjunga užsibrėžusi įtvirtinti Gervaldiją (valdžia geriausiems, gerovės valstybė ir t.t.).

Nors į kai kuriuos šių veikėjų pareiškimus arba lūkesčius, kuriuos jie deklaruoja kaip rimtas siekiamybės, galima pažvelgti su šypsena, rinkėjų palankumą jie kažkuriuo metu pelnė ir net dalyvavo savivaldoje.

Pavyzdžiui, 2000 m. V.Šustauskas priklausė Kauno miesto tarybai, 2000–2004 m. dirbo Seime., o M.Murzos partija 2003 m. gavo mandatų Šiaulių miesto savivaldybės taryboje.

Po įvairių referendumų ir tautos žadinimo nacionalistinėmis idėjomis šiuo metu garsėja Lietuvos Tautininkų sąjunga, bandžiusi laimę rinkimuose į Europos parlamentą. Istorikas V.Selenis paaiškina, kad šios partijos programa ir idėjos gali būti patrauklios dešiniųjų pažiūrų gyventojams, išsiilgusiems nepriklausomos Lietuvos, lyderio režimo ir t.t.

„Kaip rašė Anthony Smith, nacionalizmui reikia vizijos, solidarumo ir politikos. Tautininkai, pavyzdžiui, ir siūlo savo projektą, viziją. Jie nori patekti į šalies ir į Europos parlamentą. Tas momentas gali ateiti taip, kaip atėjo Vengrijos „Jobbik“ partijai (turi 23 narius Vengrijos parlamente, 2011 m. pasirašė sutartį su Lietuvos Tautos sąjunga), – aiškina istorikas V.Selenis ir priduria, kad Tautininkų sąjunga bendradarbiauja su Baltarusijos Laisvės partija. Partija, kurios programoje buvo punktas, jog Vilnius yra Baltarusijos sostinė.

Per dvidešimtmetį išėjo iš pogrindžio

Tačiau kai kuriais laikotarpiais radikalią nacionalistinę iniciatyvą iš formalių organizacijų perimdavo gatvės judėjimai – skinai buvo aktyvesni, veikė nuosekliau nei aršiai nusiteikę politikai.

Su skustagalvių kultūra susipažinęs pašnekovas pasakoja, kad pirmą kartą visuomenei jie pasirodė 1994 m. pavasarį futbolo rungtynėse. Aršūs futbolo sirgaliai per Izraelio ir Lietuvos rungtynes ėmė skanduoti „Juden raus“. Tada žmonės atkreipė dėmesį į tribūną, kurioje ūbavo neonaciai, pasidabinę svastikomis ir visa nacistine atributika. Taigi, pirmas jų viešas pasirodymas pritraukė ne tik visuomenės, bet ir žiniasklaidos dėmesį.

„1995–1997 m. tokių judėjimų lyderiai dalino interviu žiniasklaidai. Ypač daug apie savo gyvenimą ir vertybes jie pasakodavo „Respublikoje“, – prisimena jis.

Sulig neonacių pasirodymu ir iškilimu žiniasklaidoje, esą, prasidėjo ir jų smurto proveržis. Tačiau, kaip pastebi pašnekovas, į agresijos protrūkius buvo žiūrima, galima sakyti, pro pirštus. Iki tol, kol skustagalviai sumušė Japonijos diplomatą ir jo žmoną. Po šio incidento skustagalviams pradėtos taikyti policinės priemonės, ir aktyvesnis pareigūnų dėmesys maždaug penkeriems metams nustūmė tokias organizacijas į pogrindį. Apie jų susibūrimus nuo 1998 m. žinojo tik asmeniniai jų pažįstami.

Tačiau, kaip pasakoja B.Šimkus, prie Klaipėdos skinų judėjimo prisijungęs būtent 1998 m., tais metais būta aktyvios veiklos – konfrontacijų su kitataučiais – rusų tautybės asmenimis.

„Jų Klaipėdoje netrūko ir jie buvo agresyvūs, todėl skinai pagarsėjo ne tik kaip galintys atsikirsti, bet ir perimti inicatyvą į savo rankas, ypač senamiestyje, – prisimena pašnekovas. – Tuo metu buvo bandymų kurti organizaciją su visais atributais – vėliavomis, vadais, pavaduotojais, įstojimo sistema ir t.t.“, – apie judėjimo organizuotumą pasakoja B.Šimkus.

Skinų „grįžimas“ į visuomenę ar viešąją erdvę sietinas su patriotine eisena. Tiesa, minėdami Kovo 11-ąją, sukstagalviai žygiavo jau 2002 m. Pirmosios jų eitynės nebuvo tokos rėksmingos kaip vėlesnės, plačiai nuskambėjusios žiniasklaidoje. Pašnekovas pasakoja, kad jie net žygiavo kitokiu maršrutu – nesirinko tiesiai eiti per Gedimino prospektą, o nuo Sereikiškių parko vingiavo šalutinėmis gatvelėmis, tačiau visi kartu, maždaug 100 skustagalvių minia.

Jau kitąmet, 2003 m. jų eitynės buvo agresyvesnės: skustagalvių minią lydėjo skanduotės „Juden raus“. Jos, pašnekovo vertinimu, buvo „rėksmingiausios“, nors žygeivių skaičius kasmet buvo panašus 120–150.

„Šitai užfiksavo specialiosios tarnybos, filmuotą medžiagą gavo ir žiniasklaida, ji pasirodė televizijoje. Tačiau iki pat 2008 m. tokių atgarsių nebūdavo, nors 2002 – 2008 m. jie žygiavo kasmet“, – pasakoja pašnekovas.

Taigi, būtent 2008 m. po žinisklaidos dėmesio, skustagalviai tapo visuomenei pažįstama grupuote ir po dvidešimties metų išlindo iš pogrindžio. Toks jų pasirodymas, nors ir su trenksmu, lydimas rasinę ar tautinę neapykantą skatinančių šūkių, buvo teigiamas reiškinys. Visuomenė atkreipė į juos dėmesį, imta analizuoti semantines jų šūkių reikšmes, klausti teismų, ar galima viešai ūbauti tokius pareiškimus.

„Eitynės atrodo labai teisingas ir nekenksmingas dalykas. Tačiau, girdėti 2008 m. eisenoje skambėjusius šūkius „Juden raus“, jausmas buvo nekoks. Vėlesniais metais prie eisenos dalyvių prisijungė daugiau žmonių, atsirado aiškesnė patriotizmo ir tautiškumo demonstracija. Eitynės turi būti vienijantis, o ne skaldantis dalykas“, – eitynių nuosaikėjimą vertina V.Selenis.

Pasirodo, tokios agresyvios skanduotės, galimai kurstančios neapykantą, gali peraugti ne tik į fizinę agresiją, bet turėti ir rimtesnių pasekmių. Žmogaus teisių stebėjimo institutas leidinyje apie neapykantos kurstymą pateikė Harwardo profesoriaus psichologo Gordono Willardo Allporto išankstinių nuostatų teoriją. Pagal jos skalę nuo žodinių išpuolių pereinama prie visuomenės grupės naikinimo (žodiniai išpuoliai-vengimas-diskriminacija-fizinis smurtas-išnaikinimas).

Tačiau apie tokią baimę galima kalbėti ir atvirkščiai. Savo pavardės neatskleidžiantis pašnekovas svarsto, kad tautininkai kurį laiką buvo ignoruojami viešojoje erdvėje, pažeidžiant demokratijos principus. Pavyzdžiui, jei tautininkai naudodamiesi žodžio laisvės teise nuosaikiai pasisako prieš imigraciją, bet jų pozicija neperauga į smurtinius veiksmus, vis tiek atsiranda svarstančių, kokių esą blogesnių veiksmų jie imsis rytoj? Panašią analogiją pašnekovas išveda ir dėl lenkų tautinės mažumos pageidavimo turėti dvi gatvių pavadinimų lenteles. Šiandien lentelės, vėliau autonomija, paskui sukilimas?

„Kriminalizuojame tuos žmones vien už tai, kad jie kitaip galvoja. Dabar jie matomi viešumoje, neslepia savo pavardžių, veidų. Net jei ir kiltų riaušės, viskas būtų įamžinta, kaltieji identifikuoti, – aiškina pašnekovas. – Pogrindis yra baisiau. Koks nors ekstremistas gali iššokti taip, kaip A. B. Breivikas, todėl dialogas visada yra geriau.“

Tylieji nacionalistai – dauguma 

Tačiau jam nerimą kelia ne agresyviai atrodantys skustagalviai, o „latentiniai nacionalistai“, kurių pašnekovas tarp Lietuvos gyventojų suskaičiuoja 60–70 proc. Kaip juos atpažinti? „Niekaip“, – atsako pašnekovas. Juos vienija nebent radikali pozicija kitataučių klausimais, kuria jie pasidalija artimų, pažįstamų rate. Būtent su tokia visuomenės dalimi pašenkovas sieja dabartinę ir istorinę nacionalizmo „sėkmę“.  Jis sako, kad tokių gyventojų išsiliejimui reikalingos kitos sąlygos, pavyzdžui, ryškus lyderis, kuris juos patrauktų savo pusėn ir skelbtų panašias, radikalias, jiems priimtinas idėjas.

„Taip, kaip matome Rusijoje. Žmonės, atrodytų, ten nebuvo agresyviai nusiteikę, ber per kelerius metus jie tapo Trečiojo Reicho atitikmeniu, – teigia jis. – Juk niekas jų neveja į Ukrainą, nemoka už tai pinigų. Jie tai daro „iš idėjos“. Blogiausia, kad žmones lengva patraukti tokiomis idėjomis, todėl matome, kad Europoje kyla nacionalizmas. Rytų Europoje greičiau, nes ekonominė situacija prastesnė ir tautos piktesnės.“

Jis primena, kad ir Vokietijos istorinė žaizda susidarė lygiai taip pat: didelei tautai reikėjo lyderio, o didelėje tautoje atsirado daugiau jam neabejingų šalininkų. Pašnekovas svarsto, kad ir šiandieninė Lietuvos visuomenė nori tvirto lyderio. Taip pat jis pastebi, kad istoriniai pavyzdžiai, kaip ir šiandieninės aktualijos Rusijoje – susiję su lyderiu ir tautos valia. Jis kategoriškai įsitikinęs, kad lyderis išreiškia tautos poreikius, todėl pasekmės ir galutinis tikslas yra ne vieno vado, bet ir jo tautos nuopelnas.

„Todėl mes, lietuviai, kad ir kokia agresija mumyse slėptųsi, neturime didelio potencialo, – daro išvadą jis. – Be tai nereiškia, kad nėra noro. Vokietija iki Trečiojo Reicho buvo raštingiausia Europos tauta: moksleiviai mokėjo klasikines graikų ir lotynų kalbas, pensijų sistema (vienintelė pasaulyje) veikė dar iki Pirmojo pasaulinio karo ir t.t. Ir štai, atrodo, nei iš šio, nei iš to 1933 m. visi vokiečiai apsivilko rudus marškinius. Kol staiga 1945 m. paaiškėjo, kad Hitlerio niekas nenorėjo ir visi buvo nusiteikę prieš.“

Lentelė: Neapykantos kurstymo nusikaltimų mažėja

Nusikaltimų skaičius/metai201320122011201020092008
Diskriminavimas dėl tautybės, rasės lyties, kilmės, religijos ar kitos grupinės priklausomybės (BK 169 str.)454112
Kurstymas prieš bet kokios tautos, rasės, etninę, religinę ar kitokią žmonių grupę (BK 170 str.)1522663281583799

Duomenų šaltinis: Informatikos ir ryšių departamento prie VRM duomenų bazė

Yiannis Siridopolous, Graikijos žurnalistas apie nacionalistinės Graikijos partijos „Auksinė aušra“ atėjimą į valdžią„Auksinės aušros“ (angl. Golden Dawn) populiarumo nelėmė vien finansinė krizė. Tai nebuvo nepriklausomas reiškinys, atsiradęs tik tomis aplinkybėmis, o sąmoningas visuomenės pasirinkimas.Socialinis, politinis ir finansinis Graikijos elitas išrinko šią partiją. Sugriuvus tradicinei politinei sistemai, kilo didžiulis visuomenės nepasitenkinimas. Būtent šį nusivylimą tie rinkėjai norėjo perduoti laikinai ir kažkuria prasme linksmai partijai.Partijos finansavimo šaltiniai buvo neaiškūs, tačiau ji išpopuliarėjo, kai perėmė dalį viešųjų paslaugų, ypač susijusių su saugumo užtikrinimu.Tada „Auksinės aušros“ misija buvo „padėti“ policijai apsaugoti gyventojus nuo „kriminalinių imigrantų“ Atėnų centre. Reikia pasakyti, kad pati policija spaudė žmones įvertinti „Auksinės aušros“ teigiamų „nemokamų paslaugų“ naudą. Be to, šį „šou“ parėmė ir žiniasklaida.Jokio oficialaus politinio konteksto, partijos siūlomo projekto nėra. Ji remiasi tik retorika, žodiniais memorandumais ir nuolatiniais kaltinimais korumpuotai politinei sistemai (tai, žinoma, yra tiesa).„Auksinė aušra“ slepia savo ideologiją, kuri yra nacizmo, nacionalistinio socializmo teorija. Tiesa, jų paslaptį jau ne kartą pavyko atskleisti.Visus 20 metų „Auksinė aušra“ buvo nežinoma partija, kurią palaikė 0.025 proc. rinkėjų. Kaip ir daugelyje Europos valstybių, gyventojai šią partiją pasirinko kaip priemonę pertvarkyti tradicinę politinę sistemą. Pokyčių, žinoma, reikia, kad išgyventume.Daug kartų, dar prieš atskleidžiant šios partijos kriminalinę veiklą, kai kurie senieji politikai siūlė „Auksinę aušrą“ įtraukti į Graikijos vyriausybę. Esą ši partija galėtų palaikyti konservatoriškąją kryptį, kai itin kyla kairiosios partijos.„Akivaizdu, kad „Auksinė aušra“ norėjo galios, priklausyti vyriausybei. Todėl jie bendradarbiavo su generaliniu vyriausybės sekretoriumi, bet jų kriminalinė veikla buvo nevaldoma. „Auksinė aušra“ paviešino vaizdo įrašą, kuriame vyriausybės generalinis sekretorius kalbasi su „Auksinės aušros“ nariais iškart po to, kai jų lyderis buvo sulaikytas.„Auksinė aušra“ visada slepia neonacizmo identitetą, bet jų paslaptis išsklaido nuotraukos. Jose įamžinti partijos lyderiai nacių vėliavos fone ir jų fašistiniai sveikinimai.Tačiau Graikijos visuomenėje nėra didžiulio nacionalizmo palaikymo, tik įprastos kalbos nukreiptos prieš imigraciją, kurias konservatyviesiems rinkėjams teigia „Auksinė aušra“. Žinoma, labai didelė visuomenės dalis po krizės verčiasi sunkiai, todėl jie palaiko tokias kalbas ir idėjas. Be to, išlieka ir netiesioginė parama bei reklama, kurią „Auksinei aušrai“ užtikrina Graikijos žiniasklaida.Graikijoje nėra skustagalvių ar kitų nacistinių judėjimų, išskyrus „Auksinės aušros“ veiklą pastaraisiais dešimtmečiais. Tačiau kaip ir daugelyje šalių, Europos Sąjungos idėja vertinama kontraversiškai. Euroskepticizmą viusomenei perduoda neva dešiniosios jėgos ir maža visuomenės dalis, kuri jaučia nostalgiją Graikijos diktatūrai 1967-1974 m. ir Graikijos civiliniam karui, kuris vyko 1946-1949 m.

Teksto autorė Gabija Sabaliauskaitė