27 sausio 2015
https://www.media4change.co/lt/compinv/lietuva-e-snowdeno-dokumentai-ir-privatumo-politika/?page&compinv=lietuva-e-snowdeno-dokumentai-ir-privatumo-politika&post_type=compinv&name=lietuva-e-snowdeno-dokumentai-ir-privatumo-politika
Lietuva: E. Snowdeno dokumentai ir privatumo politika

Lukrecijus Tubys Baltijos jūros dugnu tarp Lietuvos ir Švedijos nutiestas šviesolaidinio tinklo kabelis leidžia užtikrinti spartų internetą. Tačiau yra įtarimų, kad juo gali naudotis saugumo tarnybos, rinkti ir dalytis informacija apie privatų asmenų gyvenimą. Tai aiškėja iš Nacionalinės saugumo agentūros (NSA) ir Švedijos nacionalinės radijo signalų saugojimo agentūros (FRA) pasirašyto susitarimo, kurį nutekino buvęs NSA […]

Lietuva: E. Snowdeno dokumentai ir privatumo politika

Lukrecijus Tubys

Baltijos jūros dugnu tarp Lietuvos ir Švedijos nutiestas šviesolaidinio tinklo kabelis leidžia užtikrinti spartų internetą. Tačiau yra įtarimų, kad juo gali naudotis saugumo tarnybos, rinkti ir dalytis informacija apie privatų asmenų gyvenimą.

Tai aiškėja iš Nacionalinės saugumo agentūros (NSA) ir Švedijos nacionalinės radijo signalų saugojimo agentūros (FRA) pasirašyto susitarimo, kurį nutekino buvęs NSA darbuotojas Edwardas Snowdenas.

Tai yra sutrumpinta tyrimo versija. Visą tyrimą galite skaityti čia.

Jame rašoma, kad Jungtinėse Valstijose esanti NSA, bendradarbiaudama su kitomis valstybėmis, renka viso pasaulio žmonių duomenis ir juos saugo milžiniškose talpyklose.

Tokiu principu veikianti bene didžiausia žvalgybos agentūra informaciją renka ne apie tikslinius įtartinus asmenis, o viską, kad vėliau, atėjus reikalui, būtų galima atsekti veiklos motyvus.

Įsipareigojo teikti žvalgybinę informaciją apie Baltijos regioną

2013 metų pabaigoje atskleista, kad FRA tų pačių metų balandžio 18 dieną pasirašė dokumentą, kuriame įsipareigojo NSA teikti unikalią žvalgybinę informaciją apie Rusiją. Apie tai pirmasis prakalbo Švedijos nacionalinis transliuotojas SVT.

Dokumente minimas ir Baltijos regionas, o tiksliau – The Baltic, neišskiriant konkrečių valstybių.

Dokumente rašoma, kad JAV ir Švedijos tarpvalstybinis bendradarbiavimas prasidėjo 1954 metais. 2011 metais Švedijos FRA, būdama „ypatingai kompetentinga, techniškai inovatyvi ir patikima partnerė“, suteikė priėjimą prie informacijos, einančios per kabelį Baltijos jūros dugnu, kartu dalindamasi unikalia žvalgybine informacija apie Rusijos politikus ir energetiką.

Antrame puslapyje rašoma, kad NSA Švedijai teiks techninę pagalbą, mokymus, o Švedija išduos žvalgybinę informaciją apie Rusiją ir Baltijos regioną.

Dokumente minima, kad šis šalių susitarimas yra ypatingai slaptas dėl Švedijos oficialios neutraliteto pozicijos.

Tiriamosios žurnalistikos atstovas iš Škotijos Duncanas Campbellas, tyrinėjęs šnipinėjimo programas, teigia, kad Švedija yra viena didžiausių Penkių akių – anglakalbių valstybių Kanados, Naujosios Zelandijos, Didžiosios Britanijos, JAV, Australijos – žvalgybos tarnybų partnerių.

Jo teigimu, Švedija yra suteikusi NSA bei Didžiosios Britanijos žvalgybos agentūrai GCQH priėjimą prie po Baltijos jūra esančių kabelių informacijos. Programos kodinis pavadinimas – Sardine.

Kalbėdamas Europos Parlamente 2013 metų rugsėjį žurnalistas pažymėjo, kad nuo 2009-ųjų Švedijoje įsigaliojo įstatymas, leidžiantis stebėti ir rinkti kabeliu einančias komunikacijas iš Švedijos ir į Švediją, įskaitant elektroninius laiškus, trumpąsias SMS žinutes, telefonų skambučius. Kova su terorizmu pagrįstas įstatymas priimtas tik penkių balsų persvara.

Anot Opendemocracy.net portale paskelbtos analizės, FRA renka ne tik komunikacijų meta duomenis, tačiau ir jų turinį. Meta duomenys, pasak žurnalistų, yra saugomi 18 mėnesių.

Publikacijoje rašoma, kad FRA nėra numačiusi tiesioginių taikinių. Duomenys masiškai saugomi pagal įstatymą. Tai skirta įeinančioms ir išeinančioms iš Švedijos, o ne vidinėms komunikacijoms.

Anot žurnalistų, po informacijos rinkimo į žvalgybininkų rankas patenka ne visi, o tik atrinkti duomenys. Taip pat elgiasi ir NSA: surenkama viskas, o vėliau, kai reikia, išsitraukiama. Puikus pavyzdys galėtų būti dabartinės Vokietijos kanclerės Angelos Merkel sekimas trejus metus prieš užimant pareigas ir daugiau nei šešerius metus po to.

Apie Švedijos bendradarbiavimą su NSA yra kalbėję ir Europos Parlamento (EP) nariai. Piliečių laisvių, teisingumo ir vidaus reikalų komitetas paskelbęs, kad FRA „renka ir gauna duomenis iš optinių skaidulinių kabelių, kurie kerta Švedijos sienas ateidami iš Šiaurės ir Baltijos valstybių bei Rusijos ir jais yra perduodami duomenys JAV. Be to, ši agentūra, manoma, perima ir reguliariai stebi Norvegijos telefonijos ir interneto kabelius, einančius per Švedijos teritoriją, taip pat perima mobiliųjų telefonų duomenis ir skambučius iš kitų Šiaurės šalių, kai signalas perduodamas per Švedijos GSM linijas.“

Anot Švedijos žurnalistų, FRA atstovas spaudai Fredrikas Wallinas atsisakė komentuoti, kaip ši sistema yra naudojama praktiškai. Į FRA kreipėmės ir mes. Sulaukėme atsakymo, kuriame teigiama, kad FRA bendradarbiauja su tarptautiniais partneriais, tačiau nei kokios tai valstybės, nei kokios programos naudojamos, neatskleidžiama.

Plačiau apie galimą saugumo spragą  interneto jungtį Lietuva-Švedija

Kabelis tarp Lietuvos ir Švedijos nutiestas 1997 metais. Prie Švedijos taip pat prisijungusios Latvija, Estija, Suomija, Lenkija.

(Šviesolaidinio kabelio jungtis vaizduojantis žemėlapis. iliustracija: www.submarinecablemap.com)

Prašyta pateikti daugiau informacijos, Susisiekimo ministerijos atstovė Dalia Perednienė pasakė, kad kabelis ministerijai nepriklauso.

Žurnale „Submarine Fiber Optic Communications-Systems: SFOCS“ 1997 metais paskelbta, kad kompanija Ericsson parūpino keletą šviesolaidinio tinklo kabelio sistemų, tarp kurių ir Švedijos-Lietuvos. Sistemos buvo įdiegtos privačių kompanijų Telia AB bei AB Lietuvos telekomo bendromis jėgomis.

Tai patvirtinęs TEO LT atstovas spaudai Audrius Stasiulaitis nurodė, kad „TEO LT priklauso TeliaSonera grupei, optinio kabelio jungtis tarp Lietuvos ir Švedijos yra TeliaSonera nuosavybė. Ši bendrovė prižiūri, eksploatuoja ir atnaujina duomenų perdavimo sistemas.“ Pasak jo, jungtis „leido sutrumpinti duomenų perdavimo kelią iki Švedijos tinklų. Iki šiol ši linija yra plačiai naudojama interneto, duomenų ir balso paslaugoms.“

TEO LT, kaip ir telekomunikacijų bendrovė Omnitel, yra valdomi tos pačios Švedijos-Suomijos kompanijos TeliaSonera. Pastaroji 2008 metais perkėlė savo elektroninių laiškų serverius iš Švedijos į Suomiją, siekdama užtikrinti vartotojų iš Suomijos informacijos saugumą dėl Stokholmo šnipinėjimo.

Paklaustas apie saugumo reikalavimus šiam kabeliui, Ryšių reguliavimo tarnybos Tinklų ir informacijos saugumo skyriaus vedėjas Rytis Rainys tikino, kad kabelis buvo nutiestas privačiomis lėšomis, tad RRT nedalyvavo jo kontroliavime.

„Tai privataus kapitalo investicija ir viską sprendė kompanijos. Kontrolės RRT nevykdė ir iki šiol nevykdo. Nelabai matome poreikio, nes tiek saugumo, tiek patikimumo prasme pagal interneto ryšio infrastruktūrą Lietuva yra lyderis ne tik Europoje […] dėl šviesolaidinės optikos pateikiamumo vartotojams“, – sako R. Rainys. Anot jo, jungtis su Švedija tikrai nėra vienintelė, panašių jungčių yra keliolika.

Lietuva gali būti ne šnipinėjimo objektas, bet subjektas

Dokumentai rodo, kad Lietuva, kaip ir kitos Baltijos valstybės, yra šnipinėjimo taikinys, o internetinė jungtis suteikia technines galimybės tai atlikti. Svarbus klausimas, ar tai vyksta su Lietuvos žvalgybos tarnybų žinia.

Williamas Binney, buvęs NSA darbuotojas agentūroje pradirbęs apie 40 metų, pažymėjo, kad Baltijos šalys tapo Europos Sąjungos ir NATO dalimi prieš jam išeinant iš NSA.

„Taigi nežinau šių šalių ryšio. Kadangi jos yra NATO, jų bendradarbiavimas, kaip minimum, vyksta dalijantis žvalgybine informacija. […] Manau, jos yra dar trys šalys, įtrauktos į masinį informacijos rinkimą šviesolaidinio tinklo kabeliais“, – laiške teigia W. Binney.

Buvęs Valstybės saugumo departamento darbuotojas Kastytis Braziulis tikina, kad informacijos dalybos ne visada vyksta labai sklandžiai.

„Kolaboravimas yra. Informacijos suteikimas priklauso nuo to, koks pasitikėjimo lygis. Mano įsitikinimu, kartais gali prašyti informacijos ir negausi. Tačiau jis nėra didelis, kaip galėtume įsivaizduoti“, – sako jis.

2014 metų pabaigoje pasirodžiusi JAV Senato ataskaita apie CŽV kalėjimus Europoje iškėlė dar daugiau klausimų apie valstybių saugumo tarnybų bendradarbiavimą.

Parlamentinio tyrimo vadovas, Seimo narys Arvydas Anušauskas tikino, kad apie kalėjimus iš politikų beveik niekas nežinojo.

„Nei apie juos, nei apie turinį, nei apie veiksmus politikai apskritai nebuvo informuojami. Netikėti prezidento Brazausko ar Adamkaus pasakymais nebuvo pagrindo“, – Žinių radijui tuomet sakė A. Anušauskas.

Šie politiko žodžiai sustiprina su E. Snowdeno dirbusio žurnalisto amerikiečio Glenno Greenwaldo teiginius, kad politikai laikomi tokios svarbios, tarpvalstybinės informacijos užribyje. Jo teigimu, interviu metu su vienu NSA pareigūnu paaiškėjo, jog sutartys tarp valstybių pasirašytos ir egzistuoja be politikų, parlamento narių žinios.

„Nesvarbu, kokia partija belaimėtų, valstybių partnerystė tęsiasi ta pačia forma, kaip ir anksčiau. […] Taip yra dėl to, kad niekas, be žvalgybos agentūrų, nežino, kad tie susitarimai egzistuoja“, – sakė jis.

Nekomentuosime

Krašto apsaugos ministerijos Visuomenės informavimo skyriaus vedėja Viktorija Cieminytė, prašyta pakomentuoti E. Snowdeno dokumentus, atsakė, kad „pastaruoju metu stebima suaktyvėjusi informacinė veika, kuria siekiama sumenkinti pasitikėjimą sąjungininkais ir nutekinant žurnalistams sufalsifikuotus dokumentus. Jūsų pateiktos informacijos nekomentuosime.“

Užsienio reikalų ministerija, atsakė, kad „nekomentuoja neaiškios kilmės ir nepatikrintos informacijos.“

Seimo narys, Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto (NSGK) narys Andrius Mazuronis pareiškė, kad „tokius dalykus komentuoti būtų ne visai rimta“: „Svetimų valstybių dokumentai, ant kurių neva yra grifas „visiškai slaptai“ ir kurie kažkokiu būdu atsiranda kažkieno rankose, jau dalykas pakankamai nepatikimas“. Papasakojus, kad dokumentai yra paviešinti, juos galima rasti internete, ir kad apie juos jau yra kalbėta, bet tik ne Lietuvoje, A. Mazuronis atsakė, kad nekomentuos dokumentų, dėl kurių autentiškumo nėra tikras.

Kita NSGK komiteto narė, buvusi Krašto apsaugos ministrė Rasa Juknevičienė, per savo padėjėją Seime, atsakė, kad „Snowdeno įvykdytų nusikaltimų nekomentavo, nekomentuoja ir nekomentuos.“ Prašyta paaiškinti, ką turėjo omeny sakydama „nusikaltimai“, atsakė, kad „valstybės paslapčių išdavimas yra nusikaltimas“.

Prezidentė Dalia Grybauskaitė, komentuodama E. Snowdeno dokumentų paviešinimus, 2013 metų liepos mėnesį tikino, kad lauks atsakymų. „Jie [JAV] yra atviri bendradarbiauti, atviri paaiškinti ir tai yra svarbu tolesniam kooperavimuisi, turint omeny abiejų regionų žvalgybinį darbą, nukreiptą prieš terorizmą. Žinoma, duomenų apsauga yra ypatingai svarbi ir būti apsaugotiems yra mūsų prioritetas, tad čia mes laukiame konkrečių atsakymų.“

Siekdami išsiaiškinti, ką dabar mano prezidentūra, išsiuntėme paklausimą su prašymu pakomentuoti anksčiau apkalbėtus dokumentus. Sulaukėme atsakymo elektroniniu paštu, kad „prezidentūra nepatvirtintos informacijos nekomentuoja.“

Anot naujienų portalo faktai.lt vyriausiojo redaktoriaus Artūro Račo, nenoras komentuoti viešojoje erdvėje suprantamas dėl siekio išlaikyti gerus santykius su JAV.

„Manau, kad tai galbūt […] bėda visų mažų valstybių. […] Didžiausia stipriausia valstybė, labiausiai nukentėjusi nuo teroristų grėsmės, naudodamasi savo įtaka ir galia, įkalba savo mažesniuosius partnerius. […] Mažesnės valstybės, ypač Rytų Europos, tam tikra prasme tenkina JAV saugumo poreikius ir tenkinimai ne visada galbūt mums atrodo teisėti. Mes tiesiog vykdome užsakymą. […] Mes gal savanoriškai atsiduodame šiai įtakai, nes reikėjo užtarimo iš JAV, kai stojome į NATO ir prieš Rusiją, kuri ateitų į pagalbą mums“, – kalbėjo žurnalistas, manantis, kad „galbūt savanoriškai užleidžiame pozicijas žmogaus teisių srity, kad galbūt gautume saugumą kitom sritims.“

Ar Lietuvai prireiks E. Snowdeno?

Šie 2013-aisiais atskleisti dokumentai parodė apie Vakaruose dominuojančią tendenciją teisiškai mažinti teisė į privatumą. Jei prieš tai Lietuvoje tokių atgarsių didelių nebūta, pastaraisiais mėnesiais pastebimas valdžios organų vienkryptis judėjimas privatumo mažinimo link.

Rugsėjo mėnesį Ryšių reguliavimo tarnyba nusprendė iki gruodžio mėnesio įpareigoti visus elektroninių ryšių teikėjus teikti srauto duomenis, kitaip vadinamus – meta duomenimis.

Gavę nurodymus iš Ryšių reguliavimo tarnybos, keli elektroninių ryšių teikėjai kreipėsi į Asmens duomenų apsaugos inspekciją, ar šis prašymas nepažeidžia žmogaus teisių.

Inspekcijos direktorius Algirdas Kunčinas tvirtino, kad pažeidžia, nes tai nėra tik techniniai, bet ir asmens duomenys, ir kad tokią informaciją gali gauti tik specialiosios tarnybos su motyvuotu teismo sprendimu.

Net jei tai būtų tik techniniai duomenys, jie irgi pažeistų privatumą. Techniniai duomenys – tai duomenys, kurie atsako į klausimus kas, kur, kada, ir pan.

Susisteminta ir išanalizuota didelė duomenų suma ne tik leistų pasakyti jūsų kasdienes veiklas internete, tačiau netgi ir gyvenimo būdą – kada keliatės, kada išjungiate kompiuterį, kada prisijungiate prie tam tikrų tinklalapių, kiek laiko praleidžiate ten, kuriuos portalus skaitote.

Anot RRT Tinklų ir informacijos saugumo skyriaus vedėjo R. Rainiaus, raštu buvo prašoma meta duomenų, susijusių tik su į arba iš Lietuvos serverių einančios informacijos, tad, jei jūsų elektroninis paštas yra Google serveryje (Gmail), tie duomenys apie jus teoriškai nebūtų perduodami. Tačiau ši iliustracija gali puikiai nusakyti, kokie jautrūs gali būti minėtieji srauto duomenys.

Po kilusio ažiotažo Ryšių reguliavimo tarnyba atsisakė šios idėjos ir šiuo metu ieško alternatyvos.

Praėjusių metų pabaigoje taip pat buvo svarstomas ir Kibernetinio saugumo įstatymas. Jame Vidaus reikalų ministerija siekė įrašyti punktus, leidžiančius be motyvuoto teismo sprendimo ne tik atjungti dviem paroms internetą, tačiau ir gauti minėtuosius meta duomenis. Vos prieš pat įstatymo priėmimą buvo atlikti esminiai pakeitimai, sugriežtinantys privačių duomenų teikimą policijai.

Specialiųjų tarnybų darbas pro užtamsintus stiklus

Siekis policijai turėti daugiau jėgos galimai nebuvo plačiai aptartas, kai 2013-ųjų pradžioje buvo priimtas naujas Kriminalinės žvalgybos įstatymas.

Anot buvusio VSD darbuotojo K. Braziulio, priėmimas suteikė galimybes didesniam šnipinėjimo mastui.

Jo teigimu, jei pareigūnas nori sekti žmogų, turi turėti surinktą informaciją, kad žmogus galimai daro, padarė ar rengiasi padaryti nusikaltimą, tuomet gauti vadovo, prokuroro ir teismo leidimą.

„Tačiau įstatyme yra padarytas papildomas punktas. Pagal nuostatą – sekti žmogų galima be rimto pagrindo“, – sako K. Braziulis minėdamas leidimą pareigūnams klausytis asmens pokalbių 24 valandas „neatidėliotinais atvejais, kai iškyla pavojus žmogaus gyvybei, sveikatai, nuosavybei, visuomenės ar valstybės saugumui.“

„Jei žmogus, susijęs su nacionaliniu saugumu, jo pokalbių galima klausytis. Ką reiškia susijęs? Jei žmogus važinėja į Baltarusiją, Rusiją ar bendrauja su tais, kurie važinėja, jie visi – „rizikingi“, potencialūs sekimo objektai. VSD vadovas teigė, kad tie žmonės yra praktiškai vaikščiojančios grėsmės. Ką reiškia? Kad jie yra tyrimų objektai. Įstatyme yra tokia spraga, pagal kurią galima sekti bet kurį žmogų neturint tam rimto pagrindo“, – komentuoja K. Braziulis.

Buvusio saugumiečio teigimu, problemų yra ir su teismų darbu: sankcija paprastai suteikiama trims mėnesiams, per tą laiką pareigūnas turi nustatyti, ar yra atliekamas nusikaltimas, ar ne, tačiau dažnai tyrimai užsitęsia.

„Blogybė ta, kad nėra parašomo konkretaus pažeidimo, kurį galimai daro asmuo ir kurį siekia pareigūnas užfiksuoti. Juk negali žmogus daryti nusikaltimo penkis metus, jei tiek laiko klausomasi. Teisėjas turėtų pasakyti: ką išgirdai per 3 mėnesius? Jei neradai, ko ieškojai – ate“, – komentuoja K. Braziulis. Anot jo, neapibrėžti konkretūs nusikaltimai suteikia galimybė sekti be pagrindo. Taip pat jam kyla klausimas, kas turi kompetenciją vertinti, ar asmuo kelia grėsmę nacionaliniam saugumui.

Skaidrumo specialiųjų tarnybų darbe pasigenda ir Mykolio Riomerio universiteto Skaitmeninių technologijų instituto profesorius, teisės mokslų daktaras Darius Štitilis.

„Man visuomet kildavo klausimų, kaip Generalinė prokuratūra prižiūri specialiąsias tarnybas. Apie patikrinimų rezultatus nėra jokios viešos informacijos. Ne apie tai, kad seka kažką konkretaus, bet kaip yra naudojami mokesčių mokėtojų pinigai, koks procentas pasiklausymo, kiek iš to gimsta tam tikros bylos“, – sako D. Štitilis, tikindamas, kad demokratinėse Vakarų valstybėse aiškiai nusakomi, kokie sekimo mastai, o pas mus atsiranda spekuliacijos, nes nėra patikimos informacijos.

Teisininką taip pat domina, kaip yra įgyvendinta Konstitucijoje įrašytas sakinys, kad „informacija apie privatų asmens gyvenimą gali būti renkama tik motyvuotu teismo sprendimu ir tik pagal įstatymą.“ Jo teigimu, dažnai prokuroras kreipiasi teikdamas motyvuotą prašymą, o teisėjas uždeda štampuką „sutinku“. „Kaip teisininkas manau, kad motyvuotas būtų, jei teismas išdėstytų savo motyvus. Tai visąlaik man kliūna“, – teigia jis.

Anot Nacionalinės teismų administracijos Komunikacijos skyriaus vedėjos Živilės Navickaitės-Babkin, informacija apie privatų asmens gyvenimą gali būti renkama ikiteisminiame procese įstatymų nustatytais atvejais, pareigūnui kreipiantis į teismą su motyvuotu prašumu.

Paklausta, ar iš principo teisėjas tik uždeda štampą, NTA atstovė atsakė, kad „įstatymai nustato pagrindus, kuriems esant galima imtis tam tikrų priemonių. Savo prašymuose pareigūnai turi įrodyti, kad tie pagrindai yra. Teismas gavęs medžiagą savarankiškai sprendžia, ar yra pagrindai taikyti prašomas priemones, ar ne.“

Taip pat jos buvo paklausta, ar yra vykdoma kokia nors teismų sprendimų kontrolė. Živilės Navickaitės-Babkin atsakymas buvo, kad „iš esmės taip. […] Teoriškai įstatymuose šią teisę turi ir asmuo (pvz., kurio pokalbių pasiklausyti prašoma), bet realiai nežinodamas, juk neapskųsi. Apskundimas galimas po to, kai paaiškėja vykdomos/vykdytos priemonės – pvz., nagrinėjant baudžiamąją bylą teisme. Teismas gali pripažinti taikytas priemones nepagrįstais, neleistinais įrodymais.“
Ši situacija Lietuvos praktikoje yra pasitaikiusi visai neseniai. 2014-ųjų lapkritį buvo nuspręsta, kad Teisingumo ministerija turės sumokėti po 1000 Lt dviem naujienų agentūros BNS darbuotojams, kurie kreipėsi į teismą dėl žalos atlyginimo už neteisėtą jų pokalbių pasiklausymą.

„Rugpjūčio mėnesį du BNS darbuotojai kreipėsi į Teisingumo ministeriją, prašydami atlyginti ne teismo tvarka žalą, atsiradusią dėl neteisėtų ikiteisminio tyrimo pareigūnų veiksmų. Abu pareiškėjai prašė sumokėti po 1000 litų neturtinei žalai atlyginti. Teisingumo ministerija, įvertinusi su prašymais pateiktą medžiagą, su jų tokiais prašymais sutiko“, – tada DELFI teigė teisingumo ministro patarėjas Sergejus Tichomirovas.

Anot buvusio BNS vyriausiojo redaktoriaus A. Račo, šis pavyzdys rodo, kad teisinėje srityje yra didžiulė betvarkė.

„Teisėjai, kurie turi stovėti žmogaus teisių sargyboj, turi stabdyti specialiųjų tarnybų norą pasinaudoti jiems įstatymo suteiktomis galimybėmis, jie turi būti užkarda. BNS atvejis parodė, kad teisėjas nesidomi, nežiūri į argumentus. Kaip kitaip suprasti, kad teisėjas leido pasiklausyti darbuotojų, kurie 3 metai nebedirba BNS? Jam nerūpi, jam neįdomu, ko jo prašo, neanalizuoja faktų, argumentų. Jam atneša, jis pasirašo. Tai vienas atvejis, kai sužinojome, o kiek tokių, kurių nežinome?“, – klausia A. Račas.

Anot Generalinės prokuratūros Komunikacijos skyriaus vedėjos Elenos Martinonienės, „2013 metais kriminalinės žvalgybos tyrimuose slaptas sekimas sankcionuotas 1049 kartus. 2 prašymus atmetė prokurorai, 2 teismai.“ Tai reiškia, kad daugiau nei 99 procentais teismas sankcionuoja privačių telefonų pasiklausymus.

Paklausta, ar tai reiškia, kad 2013 metais Lietuvoje pagal pateiktų prašymų skaičių buvo sekti 1049 asmenys, E. Martinonienė tikino, kad asmenų gali būti ir daugiau.

Po šio tyrimo paaiškėjo nemažai spragų, susijusių su privačios informacijos apsauga, dėl kurių kontroliuojančios Institucijos, tikėtina, žino apie mus daug daugiau informacijos, negu mes manome. Tik ar tai paskatins jas veikti ir užkirsti kelią ydingai praktikai?


Tyrimas parengtas „Media4Change“ žurnalistinių tyrimų konkursui.

Media4change tiriamųjų darbų konkursas rengiamas įgyvendinant Europos Ekonominės Erdvės finansinio mechanizmo 2009-2014 periodo NVO Programos Lietuvoje remiamo projekto „Visi skirtingi – visi lygūs: aktyvus dalyvavimas, įvairovė, žmogaus teisės“ dalis.  Kūrinys atspindi tik autoriaus požiūrį, todėl NVO Programa Lietuvoje negali būti laikoma atsakinga už bet kokį jame pateikiamos informacijos naudojimą