Pasaulis praranda akis ir ausis
Sekmadienį Anasas al-Sharifas buvo nužudytas per sprogimą Gazoje. Jo paskutiniai reportažai rodė pasauliui, kas vyksta už uždarų sienų: skeletais tampančius vaikus, prarandamus namus, kasdienes bendruomenių netektis. Tokie kadrai šiandien vis labiau katalizuoja pasaulio reakcijas į humanitarinę krizę. Todėl ją sukėlusiai ir naujus ekspansinius planus paskelbusiai šaliai tokia tiesa – neparanki.

Anasas žuvo kartu su keturiais kolegomis. Nei artimiesiems, nei įvykius iš arti stebinčiai žurnalistų bendruomenei tai nebuvo staigmena – tokiu pat, kryptingu algoritmu nutildytų žurnalistų skaičius šiame kare artėja prie 30.

Nepaisydamas grasinimų ir žinodamas, kuo jie paprastai baigiasi, prieš pat savo žūtį Anasas viešai sakė liksiantis „Gazos balsu“. Tokiu pareiškimu jis ne tik pasirašė sau mirties nuosprendį, bet ir dar kartą pasauliui patvirtino precedentą: žurnalistus galima užtildyti, apjuodinti ir be svarių įrodymų pasmerkti myriop.

Komiteto žurnalistams ginti duomenimis, per 22 mėnesius iki 2024 m. rugpjūčio 12 d. šiame konflikte žuvo jau 192 žurnalistai – daugiausia per tokį laikotarpį moderniosios žurnalistikos istorijoje.

Tyla žudo
Ši žinia Lietuvoje buvo paviešinta plačiau nei daugelis kitų vietos žurnalistų netekčių. Tačiau reakcija išliko fragmentiška, paremta pasaulio naujienų agentūrų duomenimis. O  tarptautiniai kolegos pabrėžia: didžiausia jų širdgėla – kai žurnalistika nutyli. Ji pamažu normalizuoja patį žinios nešėjo nužudymą, kuris gali persikelti ir į kitus kontekstus.

Izraelis jau dešimtmečius laikosi dokumentuoto modelio – apkaltina žurnalistus esant teroristais, nepateikdamas jokių patikimų įrodymų, taip siekdamas sukurti pritarimą jų nužudymui. Žurnalistų apsaugos komitetas (CPJ) šiuo metu tiria naujas Izraelio vykdomas internetines šmeižto kampanijas, nukreiptas prieš keliolika palestiniečių žurnalistų po rugpjūčio 10-osios smūgio.

Kiekviena tyla, ypač iš pačių žurnalistų bendruomenės, stiprina galios disbalansą ir leidžia taikytis į žurnalistus be pasekmių. Klausimai turi būti užduodami laiku – net jei jie nepatogūs. Praleista proga kalbėti šiandien gali kainuoti daug brangiau rytoj – dar vieną eilutę žuvusiųjų sąraše.

Prisiminkime 2023-iųjų spalį
Netoli Aalma al-Shaab kaimo Pietų Libane „Reuters“ video žurnalistas Issamas Abdallahas žuvo nuo pasienio pusėje dislokuotų karinių pozicijų paleistų sviedinių. Žuvo jis, sužeisti dar šeši kolegos. Tarptautiniai tyrimai patvirtino – tai buvo tikslingas smūgis aiškiai pažymėtiems karo lauko žurnalistams. Tai – bene pirmasis akivaizdus „on the record“ (žiūrėti nuo 19.35 min.)  išpuolis prieš žurnalistus šio konflikto pradžioje.

O kaip į tai reagavo Lietuvos medijos? Vos kelios priemonės atliepė tarptautinius pranešimus. O pasaulio žurnalistai buriasi ir dokumentuoja kryptingą taikymąsi į karo lauko liudytojus. Viena tokių iniciatyvų – „GazaProject – Collaborative projects without access“, subūrusi 13 žiniasklaidos organizacijų ir 50 žurnalistų, davusi daugiau nei 20 tyrimų, publikuotų 15-oje šalių.

„Į žurnalistus taikomasi tik tada, kai tavo priešas yra tiesa“, – primena senas prietaras.
Šis konfliktas jau nusinešė daugiau žurnalistų gyvybių nei Pirmasis ir Antrasis pasauliniai, Korėjos, Vietnamo ir Afganistano karai kartu sudėjus.

Žurnalistai – ne statistika
Kolegos Palestinoje primena: jie yra mamos, tėčiai, dukros, broliai. Jų kasdienybę lydi nuolatinis pavojus, tačiau jie toliau dirba, nes kiekviena užfiksuota akimirka gali tapti vieninteliu įrodymu pasauliui. Tyrimai, įskaitant „Media4Change“ 2024 m. žiniasklaidos stebėseną, rodo, kad informacija apie konfliktą neretai pateikiama selektyviai. Pavyzdžiui, Izraelio pusės aukos dažniau įvardijamos be šaltinio nurodymo, o palestiniečių žūtys dažnai pateikiamos su nuoroda į Gazos sveikatos ministeriją, pridedant kontekstą apie jos valdymą. Tokia informacijos pateikimo asimetrija formuoja auditorijos suvokimą ir lemia, kokie įvykiai sulaukia dėmesio.

Tačiau mažiau kvestionuojama pusė tėra kita konflikto pusė, o ne tiesos arbitras. Kai tenka aiškintis dėl civilių, medikų ar žurnalistų žūčių ir kitų rezonansinių incidentų, komunikacinis modelis dažnai kartojasi: pirmiausia – kategoriškas neigimas, tada – pranešimas apie tyrimą ar informacijos pateikimas vengiant tiesiogiai įvardyti atsakomybę, ir galiausiai – pripažinimas po tarptautinio spaudimo bei paviešintų įrodymų. Tokia seka pasikartojo žurnalistės Shireen Abu Akleh nužudymo (2022 m.) ar net baltojo fosforo naudojimo per 2008–2009 m. Gazos puolimą pripažinimo atvejais. Vienas iš pastarųjų metų pavyzdžių – Rafos paramedikų konvojaus užpuolimas, kai žuvo 15 medikų: iš pradžių kūnai buvo skubiai užkasti, kaltė permesta netinkamam žymėjimui, o vėliau pripažinti „operaciniai trūkumai“.

Vienas iš paradoksaliausių pastebėjimų, kuriuo „Media4Change“ jau dalijosi: buvo fiksuota laikotarpių, kai augant palestiniečių aukų skaičiui jų minėjimų žiniasklaidoje mažėjo („The Intercept“ analizė).

Bendras balsas – stipriausia apsauga
Šių metų liepos pabaigoje pasaulio naujienų organizacijos – AFP, AP, BBC News ir Reuters – išleido bendrą pareiškimą dėl žurnalistų bado. Tai beprecedentis atvejis – keturios didžiausios redakcijos viešai komentavo istoriją, kurią tuo pat metu pačios nušvietė.

Prie šio pareiškimo prisijungęs „Rory Peck Trust“ vykdomasis direktorius ir Žurnalistų apsaugos komiteto tarybos narys Jonas Williamsas, daugelį metų vadovavęs BBC, „ABC News“ ir RTÉ užsienio naujienų redakcijoms, pabrėžė: „Mes niekada nebuvome nešališki kalbant apie žurnalistų saugumą. Tai žurnalistikos versija karinio susitarimo: jie rizikuoja savo gyvybe, o mes privalome padaryti viską, kad juos apsaugotume.“ 

Lietuvos žurnalistų bendruomenė taip pat gali prisidėti – viešais pasisakymais, dalyvavimu tarptautinėse iniciatyvose, savo analizėmis ir istorijomis. Tai nėra tik kitos šalies problema – tai mūsų bendros profesijos vertybių išbandymas.