kovo 5, 2015

Smurtas prieš vaikus – spąstai dėl kurių suklusti turėtų Lietuvos tėvai

2013 metais vienas liūdnai pagarsėjęs Seimo narys dėkojo savo tėvams už tai, kad vaikystėje jį mušė. Kai buvo bandoma priimti Vaiko teisių pagrindų įstatymo pakeitimus, kuriais būtų uždraustas bet koks tėvų ar kitų vaikui atstovaujančių asmenų smurtas prieš jį, politikai stebėjosi – kaip jie toliau auklės savo atžalas. Vis dėlto realybė skaudesnė negu norėtųsi apsimesti. Mokslinių tyrimų išvados ir specialistai vieningi – smurtas žaloja vaikus. Netikite? Susipažinkite su Sandros, Onos ir Gretos (vardai ir aplinkybės, galinčios padėti identifikuoti herojes, pakeistos – aut. past.) istorijomis.

Sutrumpintą straipsnio versiją galite skaityti čia.

Jos, dabar jau suaugusios, įvairaus pobūdžio smurtą su skaudžiomis pasekmėmis vaikystėje ir paauglystėje patyrė iš savo tėvų, ypač iš motinų. Jų pasakojamose istorijose akcentuojamas ne tik fizinis smurtas, bet ir psichologinis. Tai patvirtina ir statistika. Štai Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos interneto svetainėje skelbiama, kad, miestų ir rajonų vaiko teisių apsaugos skyrių duomenimis, 2013 m. 1365 vaikai patyrė smurtą. Teigiama, kad per pastaruosius trejus metus daugėja ne tik vaikų, nukentėjusių nuo fizinio smurto, bet ir psichologinio smurto atvejų. Fizinis smurtas sudaro pusę smurto prieš vaikus atvejų. Žinoma, tai – tik oficialūs duomenys, realūs skaičiai galėtų būti daug didesni, nes toli gražu ne apie kiekvieną smurto atvejį būna informuojamos atitinkamos tarnybos.

Ryškiausiai atsimena šlepetę, skriejančią nuo motinos kojos

Sandra sakė turinti ilgametį smurto stažą: „Motina fiziškai ir psichologiškai smurtavo prieš mane, kai man buvo 4–14 metų. Kai suaugau ir galėjau apsiginti, fizinis smurtas liovėsi, bet psichologinis tęsėsi dar ir tada, kai, pradėjusi studijuoti, išsikrausčiau iš tėvų namų.“ Kai daugelis vaikų džiugiai dalinasi savo vaikystės įspūdžiais, Sandra santūriai prisiminė, kad vienas iš ankstyviausių jos vaikystės prisiminimų yra skaudus: „Vienas iš ankstyviausių ir ryškiausių mano vaikystės prisiminimų, kai motina man spyrė. Atsimenu, kad buvau maža, rudą šlepetę ir kaip ji nulėkė nuo motinos kojos.“ Paklausta, ar motina bent paaiškino, kodėl taip pasielgė, Sandra atsakė, kad motina niekada neaiškinusi, kodėl smurtauja. „Dar paskui aprėkė už tai, kad neva ją išprovokavau spirti. Visada turėdavau atsiprašyti už viską, kitaip bausdavo toliau, pavyzdžiui, nekalbėdama su manimi. Tiesą sakant, ilgainiui man atrodė savaime suprantama sąlyga atsiprašyti ir, negana to, jausdavau didelę kaltę“, – pasakojo Sandra.

Į smurtą smurtu

Pasak jos, kartais smurtas buvo naudojamas ir kaip neva auklėjimo priemonė, baudžiant už prasižengimus, dėl kurių pyktų ir kiti tėvai. Įpratusi, kad fizinis smurtas – sprendimo būdas, Sandra pati taip aiškindavosi santykius, t. y. smurtaudavo prieš kitus, kai nepatikdavęs jų elgesys. Grįžusią namo Sandrą vėl neva bausdavo už blogą elgesį ir smurtaudavo. Taip susidarydavo savotiškas smurto ratas, kurio patys tėvai neatpažindavo ir pykdavo. Taip pat pykdavo, kai Sandra, bendraudama su motina, vartodavo tokius pat žodžius kaip ir ji su ja.

Bet vis dėlto daugiausiai buvo smurto, kurio nebuvo įmanoma prognozuoti. Net iki šiol, atsidūrusi tėvų namuose ir išgirdusi atsidarančias savo kambario duris, skleidžiančias specifinį garsą, krūpteli. „Tas garsas, nors jau negyvenu seniai, tebėra košmariškas dalykas, nes niekada nežinodavau, ko laukti: ar atėjusi pradės muštis, ar pakvies, pavyzdžiui, valgyti mano mėgstamiausio patiekalo“, – vaikystėmis traumomis dalinosi Sandra. Vaikystės dienoraščiai taip pat liudija apie skausmingas patirtis. Juose, būdama aštuonerių–devynerių metų, rašė, kad didžiausia jos svajonė – numirti. „Piešdavau ir režisuodavau savo laidotuves, manydavau, kad per mano laidotuves būtų labai cool ferverkai“, – pasakojo Sandra.

„Nesikišk, nes nusipelnė“

Motina fiziškai smurtaudavo ne tik namuose, bet ir viešoje erdvėje. Kai kas nors bandydavo užstoti jos dukrą, motina sakydavo: „Nesikišk“ arba „Nusipelnė“. Tą sakydavo ir tėvui. Kartą Sandrą užstojo mamos draugė ir Sandra dėl to labai gerai pasijuto.

Motina su tėvu išsiskyrė. Anot Sandros, motina psichologiškai smurtavo prieš tėvą, jį žemino ir net versdavo jį mušti Sandrą: „Prieš mano tėvą ji irgi labai smurtavo, žlugdė morališkai. Ne kartą yra liepusi jam mane mušti. Bet jis tik apsimesdavo, kad muša, bet iš tikrųjų nemušdavo. Jis pasiduodavo jos įtakai. Vėliau kalbėjau su juo apie tai, kad labai pykstu, jog jis nesustabdė jos elgesio. Jis gailėjosi, kad, manęs nepasiėmė, kai jie išsiskyrė. Dabar mūsų santykiai yra geri“, – sakė Sandra.

Po skyrybų ji užaugo ir galėjo apsiginti. Motina ėmė tvardytis, supratusi, grubiai tariant, kad dukra gali „duoti atgal“. Bet psichologinis smurtas nesiliovė, ji pasakodavo pernelyg asmeniškus dalykus, kuriuos būtų buvę geriau pasakoti savo draugams ar net gydytojams. Kurstė prieš tėvą, kurio Sandra ėmė nekęsti. Nuolat versdavo guosti, nors po tėvų skyrybų Sandrai pačiai buvo sunku.

Savo realybės pojūčiu abejojo ilgai

Sandros motina be emocinės prievartos naudojimo, nuolat pažeisdavo Sandros asmenines ribas – kraustydavo daiktus. Kai Sandra apie tai paklausdavo, neigdavo. „Labai daug tokių atvejų buvo, kai aiškiai mačiau, kad viskas perdėta. Ilgainiui pradėjau abejoti savo realybės pojūčiu ir dvejodavau, jog gal su manimi kažkas negerai. Kad gal nesuprantu realybės ir viską įsivaizduoju“, – apie motinos elgesį, privertusį abejoti savimi, pasakojo Sandra. „Dar ji neigdavo mano jausmus. Tarkime, kai verkdavau, ji juokdavosi arba neleisdavo verkti, sakydama, kad aš prisigalvoju ir esu silpnas žmogus. Kai tokios situacijos nuolat kartodavosi, nebesuprasdavau savo pačios emocijų. Man prireikė trejų metų psichologo konsultacijų, kad suprasčiau, ką jaučiu“, – netinkamo elgesio pasekmėmis dalinosi Sandra. Ji turėjo daug problemų su sveikata, lankėsi pas specialistus.

Dabar jai viskas gerai. Motina dar ilgai skambindavo ir liepdavo smulkmeniškai papasakoti, pavyzdžiui, ką dėstytojai kalbėdavo per paskaitas. Dar prieš tai bandė iškvosti Sandros psichologą, kad šis papasakotų, ką kalbėjo Sandra. Galiausiai išmoko nubrėžti ribas ir nesileisti manipuliuojama, nors tai nebuvo lengva.

Mama nubaudė už tai, kad pasipasakojo psichologui

Kai Ona papasakojo psichologui tai, ką patyrė, daugiau pas specialistą jai neleido eiti. „Mane motina nuvedė pas psichologą. Kai jam papasakojau, ką patiriu namuose, pasikvietė ją pačią ir jai viską papasakojo. Tada ji mane nubaudė ir daugiau pas psichologą nėjau. Pasakė, kad negalima pasakoti to, kas vyksta namuose. O namuose ji prieš mane ir kitus psichologiškai smurtaudavo“, – sakė Ona.

Daugiau negu po dvidešimties metų Ona suprato, kad tai, kas vyko namuose, nebuvo jos kaltė ir kad autoritetai klysta. Ona pasakojo, kad artimieji kaltindavo, jog ji nemokanti prisitaikyti ir neva pati išprovokuodavo netinkamą motinos elgesį. „Visą kaltę versdavo išskirtinai man, nes visuomenėje priimta, kad motina – tai žmogus, kurį turi gerbti besąlygiškai ir turi prie jos taikytis. Kai kam papasakodavau, kad turiu problemų su mama, atsakymas visada būdavo toks pat: „Neprisigalvok nesąmonių, negali būti taip, kaip pasakoji“. Patikėjo tik patys susidūrę su ja“, – apie visuomenės autoriteto sampratą pasakojo Ona.



Rašyti komentarą