balandžio 17, 2015

Patyrusi smurtą artimoje aplinkoje: „Svarbiausia netylėti ir ieškoti pagalbos“

Viktorijos tėvas (vardas ir kitos aplinkybės, galinčios padėti atpažinti heroję, pakeistos – aut. past.) smurtaudavo prieš ją ir jos mamą. Viktorija pamena smurtą dar nuo tada, kai jai buvo dveji–treji metai. Nors dabar tai praeity, bet labiausiai šokiruoja, nekalbant jau apie smurto žiaurumą ir brutalumą, žmonių, žinojusių apie padėtį namuose, abejingumas ir cinizmas. „Norėjau kiek įmanoma greičiau suaugti, kad tik mamos nebemuštų. Jei būčiau galėjusi, būčiau suaugusi anksčiau“, – sakė Viktorija.

Čia pateikiama pilna straipnsnio versija. Trumpesnę galite rasti delfi.lt

Ar pasikeitė smurto suvokimas anksčiau ir dabar?

Viktorija: „Suvokimas apie smurtą pasikeitė: anksčiau vaikystėje ir paauglystėje maniau, kad nieko nėra blogiau už fizinį smurtą – mėlynes, kuriomis buvo nusėtas visas mano ir mano mamos kūnas. Žaizdos, kurias kartais reikėdavo siūti, nosies ar šonkaulių lūžiai, išmušti dantys, galų gale pats žinojimas, kas tuoj įvyks. Fizinis smurtas man atrodė siaubingas vien todėl, kad jis buvo matomas ant mano kūno, jo taip lengvai nebuvo galima paslėpti. Suaugusi supratau, kad psichologinis smurtas žymiai baisesnis: jo pasekmės jaučiamos visą gyvenimą, o žaizdos traukiasi labai lėtai.“

Kas prieš Jus ir Jūsų mamą smurtavo?

Viktorija: „Mano tėvas smurtavo prieš mane ir mano mamą. Šeimoje taip pat yra jaunesnė sesuo, kuri niekada nebuvo mušama, akivaizdžiai išskiriant, kad ji ne tokia kaip aš – ji mylima, laukta šeimoje, tėvelio dukrytė, kurios nevalia liesti.“

Kokio buvote amžiaus? Kiek laiko prieš Jus ir Jūsų mamą buvo smurtaujama?

Viktorija: „Pirmą kartą smurtą pamačiau ir patyriau dar būdama dvejų–trejų metų. Smurtas nuolatos kartojosi iki tol, kol man suėjo septyniolika.“

 Kokius jausmus jautėte?

Viktorija: „Jausdavausi kalta, kai dėl manęs ar vietoj manęs „gaudavo“ mama, taip pat kai mušdavo ir mane. Logiškai mąstydama, suprantu, kad nereikia jausti kaltės, tačiau emocijos nusveria: „Jei būčiau šį kartą pratylėjusi ir „nedraskiusi akių“, gal nebūtų mušęs mamos“, „Pati kalta, kad prisidirbau“ ir kt. Kaltę jaučiu ir dabar: gal viskas galėjo susiklostyti kitaip, jei būčiau ieškojusi pagalbos, būčiau kažką dariusi. Tikrai tikiu, kad kaltę jausiu visą gyvenimą, manau, kad tai viena iš psichologinio smurto pasekmių.“

Ar kam nors papasakojote, kas vyko?

Viktorija: „Žinojo tiek mamos, tiek tėvo šeima. Svetimiems žmonėms nieko nepasakodavau, nes buvau mokyta: „Negalima nešti šiukšlių iš namų.“ O smurtas buvo tarsi šiukšlė, kuria nesigiriama. Kai smurtas liovėsi ir sulaukiau pilnametystės, keliems žmonėms esu sakiusi, kad vaikystėje patyriau tėvo smurtą, tačiau į detales nesileidau. Tai yra pernelyg skausminga patartis, kurią noriu pamiršti. Su savo vyru gyvenu jau septynerius metus, bet vienintelis dalykas, kurį jam pasakiau, yra tai, kad tėvas smurtavo, o daugiau jis nieko nežino. Visų žmonių reakcija, kai pasakiau apie tėvo smurtą, buvo tokia, lyg būtų prisilietę prie purvino žmogaus: mirtina tyla ir užuojautos kupinas žvilgsnis, nors užuojauta tikrai nepadeda. Tas žvilgsnis tarsi sakyte sako: „Daugiau nieko nepasakok, tai nėra mano reikalas.“ Tokių dalykų niekas nenori girdėti, todėl ir reakcija atitinkama.“

Papasakokite, kaip visa tai vykdavo? Ar smurtas nuolatos kartodavosi?

Viktorija: „Smurtas kartodavosi nuolatos su pažadais, kad tai buvo paskutinis kartas. Iki 14–15m. labai išgyvenau, gailėjau savęs ir mamos. Maniau, kad jau geriau nusižudyti negu gyventi tokį gyvenimą. Porą kartų net bandžiau tai padaryti… Bandė ir mama. Į atmintį įsirėžė vaizdas, kai mama bandė įšokti į šulinį, bet giminaičiai sulaikė. Kartą namie per patį pykčio piką išgirdau, kaip tėvas sušuko mamai: „Šok, vis tiek tu čia niekam nereikalinga.“ Įbėgusi į kambarį, pamačiau mamą, jau stovinčią ant penkto aukšto balkono atbrailos. Tada man buvo maždaug septyneri ir turbūt gyvenime garsiau neklykiau… Esu ne kartą mačiusi, kaip tėvas surakina mamą antrankiais, turėjo net kelis, nes reikėjo jo darbui. Surakina ir spardo jos galvą į stalo koją, sieną ar tiesiog daužo ją į grindis. Kai vaikystėje netyčia išpurvinau kaimyno mašiną dažais, tėvas prie kaimyno paėmė mane, sėdinčią ant grindų, už plaukų ir, kelis metrus vilkęs, mane metė taip, kad net kvapą užgniaužė. Mama tuo metu šaukė, kad tėvas muštų ją, o ne mane. Kadangi smurtas kartodavosi, ji pradėjo vartoti alkoholį, o tėvas kaltindavo mane, nes esą aš kalta, kad jų šeima pasiekė tokį lygį. Kartą grįžęs tėvas be jokių užuolankų pačiupo mane ir, paguldęs prie pat kietai miegančios mamos, pradėjo smaugti. Paleido tik pamatęs, kad nebesipriešinu. Tada bėgau iš namų tiek, kiek tik kojos nešė, bet, kai grįžau po poros dienų, laukė dar daugiau smurto.

Man paaugus ir gimus sesei, tėvas nebeapsiribojo tik fiziniu smurtu. Prasidėjo nuolatinis mūsų su mama žeminimas, engimas, prie fizinio smurto prisidėjo psichologinis ir ekonominis. Tėvas tuo metu neblogai uždirbo ir nepraleisdavo progos pasipuikuoti tuo prieš kitus, šaipydamasis iš mamos, kad iš bobos jokios naudos, kol ji dekrete. Mama jausdavosi siaubingai, kai turėdavo prašyti iš tėvo pinigų būtiniausioms reikmėms, o šis, akivaizdžiai tuo mėgaudamasis, numesdavo juos mamai po kojomis ir liepdavo susirinkti.“

Kaip reaguodavo žmonės, esantys šalia?

Viktorija: „Mamos artimieji, sužinoję apie konfliktą, guosdavo ir užjausdavo, tėvo artimųjų nuomonė buvo kategoriška: „Pati kalta.“ Gaila buvo sesers, kuri visa tai matė, bet dabar galiu džiaugtis bent jau tuo, kad ji buvo pernelyg maža, kad daug ką atsimintų.“



Rašyti komentarą