balandžio 17, 2015

Patyrusi seksualinę prievartą: „Tokie dalykai nėra atleidžiami“

Julijos (vardas ir aplinkybės, galinčios padėti identifikuoti heroję, pakeistos – aut. past.) vaikystė buvo ypač sunki. Tėvas namuose siautėdavo ir smurtaudavo, todėl jai su mama žiemą tekdavo bėgti basomis iš namų. Po trumpo atokvėpio, kai tėvai išsiskyrė, Julija tapo seksualinės prievartos auka. Savo istoriją ji pasakojo, kad padėtų žmonėms, išgyvenantiems tą patį.

Čia pateikiama pilna straipsnio versija. Sutrumpintą galite rasti Delfi.lt

Kokia buvo Jūsų vaikystė?

Julija: „Prisimenu, kai buvo 30 laipsnių šalčio ir basomis su mama bėgome slėptis pas kaimynus, nes tėvas, kai daug išgerdavo, imdavo žiauriai fiziškai smurtauti prieš mamą. Žinodama, kad jis manęs nemuš, mamą užstodavau. Šitas košmaras baigėsi, kai man buvo šešeri metai. Vėliau mama su juo išsiskyrė. Tada kurį laiką buvo ramu.“

O kaip mama gyvena, kai išsiskyrė su Jūsų tėvu? Ar su tėvu dar bendraujate?

Julija: „Su tėvu nebendrauju. Mama jau 15 metų gyvena su kitu tokiu pat vyru, tik nesmurtaujančiu fiziškai. Tiki juo, ką jis bepasakytų. Jis sugeba išvesti iš pusiausvyros, nuolat konkuruoja ir stebi, kad, pavyzdžiui, nevairuotum automobilio. Siekia būti nepakeičiamu namuose, kad tik be jo neapsieitų. Ne kartą bandžiau jai padėti, bet ji toliau gyvena su juo.

Motina ir prieš mane emociškai smurtauja. Jeigu tik gaunu iš jų kokią nors finansinę paramą, turiu už tai atkentėti, todėl jos vengiu. Jų manymu, laisvai galėčiau apsigyventi su jais ir savo mergina, kad jie yra sukūrę tobulas sąlygas. Net galėtų atskirus įėjimus į namus padaryti, bet, kai teko trumpam su jais pagyventi, supratau, kad padėtis nepasikeitė. Jie kišosi į mano privačią erdvę, buvo pernelyg susidomėję mano asmeniniais reikalais. Net bandė mane vesti pas kunigą, kad man padėtų išspręsti neva [ironizuodama] bėdą (turima galvoje homoseksualumas – aut. past.).“

Minėjote, kad po tėvų skyrybų buvo trumpas atokvėpis. Kas atsitiko vėliau?

Julija: „Kai man buvo maždaug 8–10 metai, kieme buvo būrys vaikų, su kuriais žaisdavome. Tarp jų buvo ir keturi 15–19 metų amžiaus vaikinai. Netoliese buvo kaimynų daržinė, kurioje mums buvo leista žaisti. Taigi nelabai prisimenu, kaip visa tai prasidėjo, bet jie pradėjo mane prievartauti tos daržinės antrame aukšte, tad, kai kas nors ateidavo, buvo girdėti. Kartais būdavo ten žmonių. Bet mane prigąsdino, kad visa tai yra mano kaltė ir kad negaliu niekam sakyti. „Jeigu tu kam nors pasakysi ir jeigu kas nors sužinos, tai niekas nepatikės ir liksi melage. Mūsų daugiau ir mes neigsime“, – grasino prievartautojai.

Galiausiai tai liovėsi. Neidavau su jais į lauką, net jei kviesdavo „žaisti“. Vengdavau eiti pro vietas, kuriose jie būdavo. Jie vis tiek bandydavo mane prisivilioti. Kai su kitu savo vienmečiu draugu važinėdavome dviračiais, lenktyniaudavome, kas greičiau grįš namo, kad tik nesusitikčiau . Namo mindavau iš visų jėgų, nes bijojau. Bijojau viena eiti į mokyklą. Mano draugas, kuris nieko nežinojo, pasakė, kad geriau su jais nežaiskime, ir pasiūlė pasikalbėti, jei man reikės.“

Ar žinote, kur jie yra dabar?

Julija: „Matau kiekvieną dieną eidama į darbą.“

Ir kaip jie reaguoja?

Julija: „Iš tolo šaltai linkteli, ir tiek. Dar teko mokyklos išvykoje su vienu iš jų susidurti. Keliavome autobusu, kuriame buvo mažai vietos, todėl mane norėjo pasodinti jam ant kelių. Atsisakiau, bet tai buvo šlykštu, nors tuo momentu pati nelabai suvokiau, kas ten vyko. Ilgą laiką prisiminimai buvo paslėpti ir po daugiau negu dešimties metų viskas sugrįžo kaip perkūnas iš giedro dangaus.“

Kaip jautėtės paskui? Ar pasikeitė Jūsų elgesys ir Jūs pati?

Julija: „Skaičiau knygas, užsidariusi viena nuo visų. Laisvomis dienomis, kad niekas manęs nekviestų ir nematytų, atsisėdusi ant grindų žiūrėdavau gamtos pažinimo laidas per televizorių. Nuo visko slėpdavausi savyje, susikūriau gražią ir saugią vietą savo galvoje, kurioje niekas negalėtų manęs nuskriausti. Kai, pradėjus bręsti, kūnas ėmė sparčiai keistis, kiekvieną dieną vis labiau bijodavau. Bijojau, kad dėl to prasidės mokykloje juokeliai ir užgauliojimai, o mane vėl kažkas prievartaus. Taip bijojau moteriškesnių formų, kad stengiausi mažiau valgyti, jog jos išnyktų.

Pasisekė su klasiokais, kurie kaip tik mus gindavo ir saugodavo nuo kitų besimokančių mokykloje. Kartą kažkas pabandė mane užkabinti, bet negalvodama trenkiau taip, kad, rodos, lūpą praskėliau. Mokyklos direkcija, per daug nesiaiškindama, mane nubaudė, nors sakiau, kad taip pasielgiau, nes prie manęs priekabiavo.“

Ar tada, kai viskas vyko, kas nors žinojo?

Julija: „Ne, niekas nežinojo. Ne taip seniai per konfliktą pasakiau mamai. Policijoje parašiau pareiškimą. Kaip supratau net tada, kai po fakto praėjo daugiau laiko ir nieko nebeįmanoma įrodyti, galima parašyti pareiškimą, kad jie būtų stebimi. Dar pridėjau psichologo vertinimą.“

Kaip reagavo pareigūnai?

Julija: „Pareigūnai reagavo labai taktiškai ir profesionaliai. Iš pradžių pernelyg neklausinėjo, tik pasiteiravo: su vyru ar moterimi noriu kalbėtis. Sakė, kad, jeigu bijau dėl savo saugumo, gali būti užregistruotas anoniminis skundas.“

Kaip reagavo mama? Minėjote, kad jai pasakėte ne taip seniai per konfliktą.

Julija: „Ji bandė kažką sakyti, kad ji irgi turėjo panašių patirčių. Atsakiau jai, kad ne taip adekvačiai mąstantis žmogus turėtų reaguoti, kai jam pasakomas toks dalykas. Pamačiusi palengvėjimą jos veide, paklausiau, ar dabar ji mananti, kad tarsi atrado priežastį, kodėl aš homoseksuali? Ji to nepaneigė ir susidarė įspūdis, kad ji dar tai kada nors panaudos prieš mane pačią.“

Ką patartumėte žmonėms, kurie pastebi įvairias smurto apraiškas?

Julija: „Manau, kad visada reikia reaguoti. Žinoma, tai priklauso nuo situacijos, tiesioginis kišimasis ir aiškinimasis ne visada yra teisingas sprendimas. Bet, pavyzdžiui, matant stotelėje berniukus, mėtančius į mergaites kankorėžius, galima pasakyti, kad bus pasikalbėta su jų tėvais, nors jų ir nepažįsti. Vien tam, kad skriaudžiama pusė pamatytų, jog ji ne viena ir kad bus, kas ją užstoja. Kita vertus, ir skriaudikams reikia parodyti, kad toks elgesys nėra toleruotinas.“

Kaip jaučiatės dabar?

Julija: „Galiu apie tai pasakoti, bet negaliu to matyti nei filmuose, nei dar kur nors kitur. Manau, kad tai yra blogiausias dalykas, kurį galima padaryti. Dar daugiau – ilgainiui įsitikinau, kad kitiems vyrams seksualinė prievarta, įvairios replikos apie tai ir panašiai neatrodo verta dėmesio problema.

Tokie dalykai nėra atleidžiami. Kai jie jau sukūrę šeimas, praeina labai daug laiko, kol prisileidžiu žmogų ir galiu juo pasitikėti. Tai sulaužo taip, kad nėra kaip pataisyti. Visą gyvenimą, net jei apie tai negalvoji, visas tavo elgesys, socialiniai įgūdžiai, bendravimas lieka iškreipti. Tik labai norint ir turint palaikymą, galima pradėti kurti naują gyvenimą, nepamirštant to, kas įvyko, ir dirbant pačiai su savimi psichologiškai ir kt.“

Ko palinkėtumėte žmonėms, kurie patyrė ar vis dar patiria tą patį kaip ir Jūs?

Julija: „Palinkėčiau neneigti to, kas buvo. Leisti ne tik sau visavertiškai gyventi, bet ir nelikti abejingiems. Taip pat padėti kitiems ir netylėti. Galbūt skirti laiko darbui su visuomene, kad padėtis šioje srityje keistųsi.“

Vienas iš penkių vaikų patiria seksualinę prievartą

Pasak Paramos vaikams centro psichologės ir programos „Centras vaikams – smurto aukoms ir liudininkams“ vadovės Ievos Daniūnaitės, seksualinis smurtas prieš vaikus pasitaiko daug dažniau negu kartais manoma. Jos teigimu, vienas iš penkių vaikų iki 18 metų patiria seksualinę prievartą. Seksualinį smurtą patiria tiek berniukai, tiek mergaitės, galbūt mergaitės šiek tiek dažniau, priklauso nuo tyrimo. Anot psichologės, smurtautojai dažniausiai būna pažįstami žmonės: „Tik 10 proc. tokių atvejų būna iš nepažįstamų žmonių, visi kiti – šeimoje ir iš pažįstamų, kurie gerai pažįsta vaiką, gali prie jo prieiti. Seksualinė prievarta šeimoje būna labai slapta, nes išnaudotojas stengiasi, kad vaikas niekam neprasitartų. Gali priversti vaiką jaustis kaltu, grasinti ir panašiai. Įtikinti, kad pats vaikas prisidėjo. Seksualinę prievartą atskleisti yra labai sunku.“ Ji taip pat pabrėžė, kad seksualinės prievartos atvejus sunkiau atskleisti negu emocinės ar fizinės. „Reikėtų atkreipti dėmesį, kad moksliniais tyrimais įrodyta, jog vaikai neturi polinkio meluoti apie smurtą“, – sakė psichologė I. Daniūnaitė.



Rašyti komentarą