kovo 4, 2015

Šimtai milijonų, skirtų jaunimo įdarbinimui, Lietuvoje leidžiami pavėjui

Europa išsigando

Lietuvoje didžiausias jaunimo nedarbas buvo 2010 m. Tada jis viršijo 35 proc.

Pokriziniu periodu jaunimo užimtumo ir nedarbo problemos itin išryškėjo, vis tik reikšmingiausių priemonių buvo imtasi 2013 m., kuomet Europos jaunimo nedarbo lygis (24 proc.) tapo du kartus didesnis už bendrąjį.

Balandžio 22 d. Europos Taryba priėmė rekomendaciją, kurioje išdėstomos jaunimo nedarbo pasekmės, problemos sprendimo būdai bei tikslai.

Tuo metu Lietuvoje jaunimo nedarbas jau buvo sumažėjęs (didžiausias jis buvo 2010 m. – 35,1 proc.) dėl sparčiai augančios Lietuvos ekonomikos ir didelių emigracijos mastų.

Tuometis vidurkis (21,9 proc.) buvo mažesnis nei didžiojoje dalyje Europos (didesnis jaunimo nedarbas ne tik Graikijoje ir Ispanijoje (atitinkamai 58,3 proc. ir 55,5 proc.), bet ir Belgijoje (23,7 proc.), Latvijoje (23,2 proc.) ar Švedijoje (23,4 proc.)).

Tačiau Lietuva šiai problemai skyrė pakankamai dėmesio ir tapo viena iš septynių ES šalių, kuriose prasidėjo Jaunimo garantijų iniciatyvos plėtra.

„Problema ta, kad jaunimo nedarbas buvo naujas iššūkis: visi buvo šokiruoti, imta galvoti, kaip tai išspręsti, o konkrečių pasiūlymų nebūta. Visų pirma, reikia pripažinti, jog Jaunimo garantijų iniciatyva stringa ir pačioje Europoje, neskiriamas tas finansavimas, apie kurį buvo šnekėta.

Vilmanto Žilinsko nuotr./Seimo narys Juras Požėla

Vilmanto Žilinsko nuotr./Seimo narys Juras Požėla

Matyt norint išspręsti jaunimo nedarbo klausimą visgi didžiausią pinigų sumą reiktų skirti švietimo reformai, o visi kiti dalykai iš esmės yra gaisro gesinimas. Jei mes norime ateityje neturėti jaunų bedarbių, mums reikia peržiūrėti, kaip ruošiami jauni specialistai, pradėti reikia nuo mokyklų“, – situaciją komentavo parlamentaras Juras Požela.

Nors į Jaunimo garantijas minimaliai įtraukta ir Švietimo ir mokslo ministerija, tačiau jos veiklos apsiriboja profesinio mokymo įstatymo tobulinimu ir užduotimi geresnėms praktikos sąlygoms sudaryti.

Iš Lietuvos statistikos matoma, jog neaktyvumas ir motyvacijos stoka kyla ne baigus formalųjį ugdymą, o žymiai anksčiau. Pavyzdžiui, Vilniaus mieste moksleivių, neužsiimančių nei viena veikla, yra 34,5 proc. Studentų – netgi 52,6 proc. Vien Jaunimo garantijų nepakanka, siekiant didinti jaunimo užimtumą.

Biurokratinės iniciatyvos

Jaunimo reikalų departamentas, atsakingas už jaunimo ir su jaunimu dirbančių organizacijų įtraukimą į Jaunimo garantijų įgyvendinimą nuo 2015 m., partnerių paieška susirūpino tik besibaigiant 2014-iesiems, lapkričio viduryje.

Ieškodami atsakingų už Jaunimo garantijų įgyvendinimą institucijų radome 2014m. sausio 14 d. Jaunimo garantijų iniciatyvos įgyvendinimo bendradarbiavimo memorandumą, kurį pasirašė 15 institucijų: Socialinės apsaugos ir darbo, Švietimo ir mokslo, Žemės ūkio, Ūkio ministerijos ir kitos.

Memorandumą pasirašęs Lietuvos jaunimo organizacijų tarybos (LiJOT) prezidentas prisipažįsta, kad ne visi memorandumo punktai šiuo metu yra įgyvendinami. Bendradarbiavimo rezultatų nematyti – beveik visi darbai skirti Socialinės apsaugos ir darbo ministerijai.

Didžiąją dalį Jaunimo garantijų iniciatyvos įgyvendinimo priemonių vykdo Lietuvos darbo birža. Tačiau iš tikrųjų nemažai Jaunimo garantijų įgyvendinimo priemonių tėra tos pačios, seniai vykdomos programos, įtrauktos į Jaunimo garantijų įgyvendinimo plano priemones, pavyzdžiui, profesinio mokymo programa, jau ne vienerius metus vykdoma Lietuvos darbo biržos, bei projektas „Pasitikėk savimi“, startavęs 2013 m. spalį, dar prieš Jaunimo garantijas.

Ar Darbo birža išties pajėgi sukurti naujas paslaugas, galinčias padėti nemotyvuotam jaunimui?

Taip pat skaitykite:

„Reikia labai aiškiai numatyti, kokias tikslines grupes įtraukti, nebūtinai tik valstybines institucijas, bet ir nevyriausybinį sektorių, nes tai gali padėti užtikrinti didesnį jaunų žmonių pasiekiamumą“, – teigė LiJOT prezidentas Mantas Zakarka.

Jaunimo reikalų departamentas, atsakingas už jaunimo ir su jaunimu dirbančių organizacijų įtraukimą į Jaunimo garantijų įgyvendinimą nuo 2015 m., partnerių paieška susirūpino tik besibaigiant 2014-iesiems, lapkričio viduryje.

Nevyriausybinės organizacijos sulaukė elektroninio laiško su prierašu „LABAI SKUBU“, kuriame buvo raginamos pildyti ir siųsti partnerių deklaraciją. „Pildykite, net jeigu abejojate, nes persigalvoti galėsite visada“, – taip teigiama laiške. Šis raginimas aiškiai atskleidė chaosą, siaučiantį Jaunimo reikalų departamente, ir nesugebėjimą planuoti laiko bei atlikti darbų.

Po mėnesio, gruodžio 11 dieną, jaunimo organizacijoms buvo dar kartą išsiųstas laiškas „extra skelbiam PARTNERIU ATRANKA del JGI“. Jaunimo reikalų departamentas partnerių atranką pradėjo likus vos kelioms savaitėms iki pradedamo įgyvendinimo.

Geriau vėliau negu niekada? Matyt, kas nors prisiminė, jog prieš švenčiant Naujuosius reikia baigti darbus ir susigriebė. J.Poželos nuomone, bus parodyta, kad daug NVO pasirašė partnerystės sutartį: štai, žiūrėkite, turime palaikymą. Bet nuo to niekas nepasikeis.

Nors projektui iki 2015 m. birželio skirta daugiau nei 1,1 mln. eurų, valandos užsiėmimas vienam žmogui vertinamas tik 0,53 euro.

Juk ir iki šiol NVO į Jaunimo garantijų įgyvendinimą galėjo įsitraukti dalyvaudamos Darbo biržos projekte „Pasitikėk savimi“. Projektas vykdomas nuo 2013 m. spalio (dar prieš prasidedant Jaunimo garantijų įgyvendinimui), jame dalyvavo 40 nevyriausybinių organizacijų.

Kyla klausimas, kokiu būdu jos išrenkamos, kas rūpinasi NVO teikiamų paslaugų, už kurias gaunamas atlygis, kokybe, kas nustato jų kompetencijas teikti minėtąsias paslaugas?

Savanoriaudami ir dalyvaudami pilietinėse iniciatyvose ne tik pamatėme, kaip neatsakingai ir atsainiai, be jokių apmokymų ar revizijos organizacijoms suteikiama galimybė teikti paslaugas, bet ir patys tikrai neturėdami reikiamų kompetencijų gavome pasiūlymų įsitraukti, kurių, žinoma, atsisakėme.

Nors projektui iki 2015 m. birželio skirta daugiau nei 1,1 mln. eurų, valandos užsiėmimas vienam žmogui vertinamas tik 0,53 euro.

Motyvacija – nemokami pietūs

Projektas visai nepadeda įgyti bendravimo gebėjimų ir pasitikėjimo savimi. Pirmajame projekto etape su jais dirba Darbo birža, tačiau matyti, jog rezultatų nepasiekiama ir nepadėtas pamatas. Didžioji dalis dalyvių tik džiaugiasi skanių pietų galimybe, – teigė A.Prašmuntaitė.

Daugiau apie projektą pasitikėk savimi kalbame su vienos Lietuvos teritorinių darbo biržų darbuotoju Mantvydu (vardas pakeistas) ir Aurelija Prašmuntaite iš Vilniaus jaunimo organizacijų sąjungos „Apskritas stalas“.

„Didžiausias trukdis yra orientavimasis į kiekybinius, o ne į kokybinius rodiklius ir demotyvuojantis Darbo biržos požiūris, – sako Mantvydas. – Kokybės nėra kaip pamatuoti, todėl to padaryti nepavyksta ir sunku nustatyti, ar teikiamos paslaugos veiksmingos. Projektas padeda tiek, kiek pastangų įdeda su jaunimu dirbantys žmonės, dažnai neatsižvelgiantys į Darbo biržos nurodymus ir griežtai apibrėžtus rėmus.“

Paklaustas apie lėšų panaudojimą, Darbo biržos darbuotojas sako: „Lėšos nėra efektyviai panaudojamos (nuo projekto įgyvendinimo pradžios 2013 m. spalio 17 d. iki 2014 m. gruodžio 31 d. panaudota 0,55 mln. eurų – autorių pastaba), jų nereikia tiek, kiek gauta. Tik dabar Birža ieško, kur jas panaudoti. Nuo pat projekto pradžios buvo problemų, jeigu nebuvo aiškiai apskaičiuota, ko ir kiek reikės.“

Paprašytas įvardyti kitas problemas, Mantvydas pripažįsta: „Iš projekto atkrenta nemažai dalyvių – apie 40 proc. Manau, kad Darbo birža yra per griežta struktūra, kad integruotų neformalųjį ugdymą. Tai ir trukdo – pačių struktūrų formalumas bei kiekybinių rodiklių siekis.“

Egidijaus Jankausko/15min.lt nuotr./Darbo birža

Egidijaus Jankausko/15min.lt nuotr./Darbo birža

Jam pritaria A.Prašmuntaitė, teigdama, kad tikslai iškelti dideli, o į turinį neatsižvelgiama.

„Programa nebuvo išbaigta, nebuvo apgalvota, ar visi susitikimai tikslingi, reikalingi jauniems žmonėms. Tiems, kurie koordinavo projektą, buvo visiškai nesvarbu, į kokius susitikimus jauni žmonės eina, svarbu, kad jie būtų užimti“, – sako Aurelija, pati vedusi užsiėmimus jauniems bedarbiams.

„Buvo užsukęs ir Seimo narys, tai, manau, bus įvardinta kaip geroji patirtis sujungiant skirtingas distancijas, tačiau iš tiesų tai neturi jokio efekto. Projekto metu vienas jaunuolis nutraukė veiklą – pažįstami jam pasiūlė darbą. Į statistiką jis bus įtrauktas kaip tas, kuriam projektas padėjo įsidarbinti, nors tai prie jo darbo susiradimo tikrai neprisidėjo.

Apskritai, neaišku, kokiu būdu juos įmanoma sudominti, dalyvių motyvacija buvo labai žema. Jiems reikia ne tiek kompetencijų kėlimo, kiek individualaus darbo skatinant savivertę. Projektas visai nepadeda įgyti bendravimo gebėjimų ir pasitikėjimo savimi. Pirmajame projekto etape su jais dirba Darbo birža, tačiau matyti, jog rezultatų nepasiekiama ir nepadėtas pamatas. Didžioji dalis dalyvių tik džiaugiasi skanių pietų galimybe“, – problemomis ir iššūkiais dalijasi A.Prašmuntaitė.



Rašyti komentarą