vasario 6, 2015

BUVAI PROSTITUTĖ? TOKIŲ DARBUOTOJŲ MUMS NEREIKIA!

Prostitutė – viena žiauriausių stigmų, kuria pažymėta moteris atsiduria socialinėje atskirtyje, o integracija į darbo rinką – labai sudėtingas procesas. Šiuo metu dirba apie trečdalį prostitucijos ir prekybos žmonėmis aukų, kurioms pagalbą teikia nevyriausybinės organizacijos. Kvalifikuotą darbą ir didesnį nei minimalų atlygį gaunančias galima suskaičiuoti ant vienos rankos pirštų. Įsidarbinti nekvalifikuota darbinke daugeliu atveju pavyksta tik neatskleidžiant savo praeities.

Sėkmė – ilgalaikės pagalbos rezultatas

23 metų Agnę (vardas pakeistas) pirmą kartą sutikau prieš penkerius metus. Mergina buvo prieš kelias dienas policijos išgelbėta iš buto, kur ją užrakintą laikė suteneriai ir ruošėsi parduoti į prostituciją užsienyje. Ji glaudėsi „Lietuvos Carito“ suteiktame saugiame būste. Buvo baikšti, sunkiai bendravo. Tuomet man rėžė, kad niekada nenorėtų susilaukti vaikų, nes „visos merginos yra kekšės, o vaikinai – banditai“. Susitikimas su Agne po metų buvo dar sudėtingesnis – pasitikau ją oro uoste parskraidintą iš Olandijos. Pažeidžiama mergina vėl buvo parduota. Išlipusi iš lėktuvo su savimi turėjo tik mažytį rankinuką su dokumentais. Lydėjau ją į apklausą Organizuotų nusikaltimų tyrimų biure, o po jos – į stotį, kur įsodinau merginą į tarpmiestinį autobusą, o galutinėje stotelėje ją pasitiko „Lietuvos Carito“ socialinės darbuotojos. Mergina vėl glaudėsi saugiame būste. Dar po metų, ji stipriai spaudė man ranką apeliaciniame teisme, kur jos skriaudėjai siekė sušvelninti bausmę ir varstė pašaipiais žvilgsniais ir replikomis. Mergina drebėjo tokioje akistatoje ir sunkiai prisiminė kelerių metų senumo įvykių aplinkybes. Lengvą protinį atsilikimą turinti mergina augo su močiute Anykščiuose, mama mirusi, tėtis – gyvenimą leidžia neįgaliųjų pensionate. Šiandien ji noriai pasakoja apie savo gyvenimą. Gyvena kitame mieste, dvejus metus draugauja su ją palaikančiu vaikinu ir planuoja kartu apsigyventi, įsigyti savo būstą o kitais metais, baigusi mokslus, aktyviai ieškoti darbo. Pagal adaptuotą programą ji trečius metus mokosi virėjos amato.

Vilnietę Mariją (vardas pakeistas) sutikau prieš keletą metų. Ji anksti neteko mamos ir močiutės, tėtis gėrė, 14-os pati tapo mama, ištekėjo, tačiau augindama vaiką sugebėjo baigti vidurinę mokyklą ir dirbti. Šiuo metu dirba paukštyne. Neslepia, kad sunku ir fiziškai, ir emociškai, bet tai daro vardan šeimos. „Berniukas jau ir sesutės prašo, bet buvau priversta suaugti dar ankstyvoje paauglystėje, tad norisi šeimos pagausėjimą ir rūpesčius atidėti ateičiai“, – paaiškina.

28 metų Laima daug smurto ir patyčių patyrė nuo vaikystės. Mergina turi lengvą protinę negalią. Atėjusi į „Lietuvos Carito“ projektą ji buvo labai drovi, sunkiai bendravo. Po socialinių darbuotojų ir psichologės konsultacijų išdrįso lankyti anglų kalbos kursus. Ten ne tik išmoko kalbos pagrindų, bet ir atsiskleisti grupėje, bendrauti. Mergina buvo puoselėjama, giriama už pastangas ir jai pavyko užbaigti ir specialybės kursus, įsidarbinti konditerijos ceche. Iš pradžių ji ten atliko praktiką, apsiprato ir jau daugiau nei pusmetį sėkmingai dirba, tapo savarankiška. Per pirmuosius susitikimus susigūžusi ir bijanti į akis pažiūrėti mergina dabar šypsosi, moja iš tolo ir drąsiai pirma klausia, kaip sekasi.

Prostitucijos košmarą išgyvenusi šiaulietė pradėjusi nuo siuvėjos darbo ceche prieš keletą metų, šiandien dirba modeliuotoja dizainere gerame salone, gerai uždirba ir jau pati samdo advokatus teismų procesams. Skaudi patirtis 19-metės klaipėdiškės neprivertė pamiršti vaikystės svajonių. Mergina pernai rudenį įstojo į muzikos akademiją ir ketina tapti muzikos mokytoja. Nors viena augina 3 metukų dukrytę, studentė spėja vakarais dirbti padavėja. Jai padeda mama.

Visos šios moterys, išgyvenusios prostitucijos košmarą, bando stotis ant kojų ir kabintis į gyvenimą. Apie skaudžią jų praeitį žino tik artimiausi žmonės ir pagalbą teikiantys socialiniai darbuotojai.

Atleido, pažinę socialinę darbuotoją

„Ieškant darbo pirmiausia kandidatės vertinamos vizualiai – vienai pasakė, kad „tu maža, kūda, nesugebėsi išdirbti, kaip vaikas atrodai“. Kitai – kad „tavęs iš po konvejerio nesimatys“. Tokių replikų mūsų merginos sulaukia savarankiškai ieškodamos darbo. Juk kandidatuoja į nekvalifikuotus, menkai apmokamus darbus. Diskriminacija dėl išvaizdos demotyvuoja,“ – pastebi „Lietuvos Carito“ programos „Pagalba prostitucijos ir prekybos žmonėmis aukoms“ Marijampolės skyriaus socialinė darbuotoja Kristina Braukylienė.

„Ne kartą susidūrėme su situacija, kai mergina nori dirbti, bet darbdavys susirenka informaciją apie ją, sužino, kad mokymo kursus organizavo „Lietuvos Carito“ projektas, supranta, kad mergina buvo prostitucijoje ir, nors tiesiogiai priežasties neįvardina, atsisako priimti. Turėjau atvejį, kai mergina įsidarbino baldų salone ir aš kartais aplankydavau ją darbe, atnešdavau dovanų jos vaikui. Jos kolegos pažino mane. Buvo matę vietos žiniasklaidoje ir išsiaiškino, kad dirbu pagalbos prostitucijos aukoms projekte. Iškart kolegos ir darbdaviai pasakė, kad mums „čia tokių nereikia“, nuolat buvo spoksoma, užgauliojama, atvirai rodoma, kad mergina yra nepageidaujama – dirbti tapo neįmanoma, ji turėjo išeiti. Mes nenorime darbdaviams atskleisti, kad moteris yra prekybos žmonėmis ar prostitucijos auka – bijome stigmatizacijos. Perkame kursus iš darbo rinkos mokymų centro ir ten merginos įgija specialybę. Net tame centre mūsų klientės patiria stigmatizaciją. Kalbėjomės su darbuotojais apie merginų pažeidžiamumą, kad reikia švelniau, supratingiau bendrauti. Mokymų dalyvės pasakoja, kad mokytojos elgiasi su jomis kitaip, jos jaučiasi išskirtos iš kitų mokinių. Mokytojai žino iš kokio jos projekto atėjo, nes yra sudaryta sutartis, mes mokame už kursus, teiraujamės, kaip joms sekasi, ar lanko,“ – konkrečias skaudžias situacijas vardija 10 metų „Lietuvos Carito“ projekte Šiauliuose dirbanti socialinė darbuotoja Marytė Puidokienė.

Kaip visuomenė gali prisidėti prie sėkmingos prostitucijos ir prekybos žmonėmis aukų integracijos į darbo rinką? Ar skęstančiųjų gelbėjimas pačių skęstančiųjų reikalas?



Rašyti komentarą