liepos 29, 2015

Žurnalistinis eksperimentas: ką reiškia būti musulmonu Lietuvoje

Trečioji diena: apsiperkame turguje ir ieškome darbo

Trečiąją eksperimento dieną nusprendžiame pradėti apsipirkimu Halės turgavietėje. Netoli turgavietės raudonas šviesoforo signalas sustabdo mus prie pėsčiųjų perėjos kartu su grupele praeivių. Priešais stovinti jauna moteris, laikanti už rankos vaiką, kalbasi telefonu ir vis atsisuka į mus. „Čia tos, kaip ten jos, musulmonės! Abi juodai apsirengusios, viena visiškai veidą užsidengusi, kita su skara ir akiniais nuo saulės“,  – nesivaržydama garsiai kažkam pasakoja moteris.

Įžengiame į turgų ir staiga pasirodo, kad visų akys iššoks iš orbitų. Pardavėjai mus nužiūrinėja net persisvėrę per prekystalius, o pirkėjai vis atsigręžia. Panašu, kad tokių pirkėjų Halės turgus dar nėra matęs. „Prašom prašom, užeikit. Nauja kolekcija atvyko“, –nustembame išgirdusios kvietimą iš pagyvenusios pardavėjos, o netrukus šyptelime pamačiusios, kad į savo paviljoną mus kviečia skarų ir šalių pardavėja.

Prie vieno prekystalio stabtelime nusipirkti uogų ir pastebime, kaip netoli sustojęs mūsų fotografas Adomas mus nufotografuoja. „Tas juodas moteris nufilmavo“, – pardavėjai sako šalia mūsų stovinti senyvo amžiaus pirkėja. Jau antrą kartą per kelias minutes netoli mūsų stovintys nepažįstamieji kalal supermercatoba taip, lyg būtume tuščia vieta ar kokia nors dekoracija, o ne gyvi žmonės. Tuomet užsimezga pokalbis su prekiautoja. Jai įdomu, kokioje šalyje mes gyvename ir kokios tautybės yra mūsų vyrai.

„Manau, kad religija yra kiekvieno žmogaus pasirinkimas, – patikina ji ir tuoj pat teiraujasi:  – O ar jums gerai? Nereikia kiekvieno lito skaičiuoti?“ Patvirtinus, kad esame laimingos ir materialiai aprūpintos, pardavėja pritariamai linksi: „Tai gerai, nes aš viena tris vaikus turėjau užauginti, labai sunku buvo. Užsukite pas mane bet kada, čia visada arba aš prekiauju, arba mano dukra.“

Apsipirkus turguje kita mūsų užduotis – susirasti darbą. Nusprendžiame, kad prekybos tinklų parduotuvėse bandys įsidarbinti Jurgita. Šį kartą nikabą paliekame automobilyje – nutariame, kad ir be jo mums gali kilti didelių iššūkių.

Paskambinusios į Savanorių prospekto „Rimi“ pasiteiraujame, ar jie šiuo metu ieško darbuotojų. Gauname patikinimą, kad tikrai ieško, ir kvietimą apsilankyti po pietų. Praėjus kelioms valandoms atvykstame į „Rimi“ ir nueiname prie informacijos skyriaus.

Čia dirbančiam vaikinui mūsų išvaizda pasirodo juokinga – sukdamas akis į šalį ir iš visų jėgų tvardydamas šypseną, jis išklauso mūsų prašymo pakviesti vyriausiąją kasininkę, kaip buvo sutarta telefonu. „Ne, dabar ji pietauja, ateikite po valandos“, – pakalbėjęs telefonu perduoda mums vaikinas. Padėkojame ir išeiname.

Per tą laiką nusprendžiame aplankyti dar vieną prekybos centrą – šį kartą „Maxima“. Įeiname į parduotuvę ir pirmos pamatytos darbuotojos paklausiame, kur kreiptis dėl darbo. Darbuotoja akivaizdžiai nustemba, tačiau nieko neklausinėjusi palydi mus prie tarnybinio įėjimo ir paprašo palaukti.  Praeina penkios, dešimt minučių, bet prie mūsų niekas taip ir neprieina – matome, kaip kitapus durų parduotuvės darbuotojai vis sustoja mūsų nužiūrėti per durų langelį.

Po kiek laiko pro duris išeina, kaip suprantame, direktorė. Elegantiška vidutinio amžiaus moteris klausiamai žvelgia į mus. „Ieškome darbo, ar jums reikalingi darbuotojai?“ –pasiteirauja Jurgita. „Kaip tik šiandien man kelias studentes atsiuntė, atsiprašome, dabar tikrai nereikia daugiau darbuotojų. Kreipkitės į centrinį prekybos tinklo personalo skyrių“, –pataria parduotuvės vadovė.

Patyrusios nesėkmę sugrįžtame į „Rimi“. „Tuoj pakviesiu atsakingą asmenį. Šiaip šiandien jau priėmėme darbuotojų, bet, manau, kad mums dar trūksta“, – patikina jau matytas vyrukas.

Pamatome, kaip į skyrių ateina dvi vidutinio amžiaus darbuotojos ir slapčia mus nužiūrinėdamos kažką tyliai aptarinėja. Praeina dar kelios minutės ir tos pačios darbuotojos prieina prie mūsų. „Ar čia jūs ieškote darbo?“ – paklausia. „Taip. Ryte jums skambinome, sakėte, kad ieškote kasininkių“, – atsakome.

„Šiandien jau priėmėme penkias merginas – nusiuntėme jas medicininei apžiūrai. Nebeturime vietų, gaila, kad anksčiau neatėjote“, – skėsteli rankomis moterys. „Bet mes juk buvome ir anksčiau atėjusios, tačiau jūs pietavote, – nustembame ir vis dar neatlyžtame: – Ar tikrai neturite laisvų darbo vietų? O gal vėliau turėsite?“ „Nežinau, nežinau. Na, bandykite pasiteirauti po poros savaičių, gal tuomet kas nors bus“, – nieko pažadėti nenori mūsų pašnekovės.

Taigi darbo negavome. Įsidarbinti niekada nebūna lengva, tad galėtume manyti, jog tąkart mums tiesiog nepasisekė. Vis dėlto vėliau mūsų surinkta informacija leidžia įtarti, kad sėkmė čia niekuo dėta. Praėjus kelioms dienoms paskambinome į tas pačias parduotuves ir pasiteiravome dėl darbo.

Sužinojome, kad Savanorių prospekto „Rimi“ darbuotojų reikia. Mūsų aplankytos „Maximos“ direktorė iš pradžių pasipiktino: „Kaip jūs čia telefonu dėl darbo skambinate? Taip, man reikalingi geri darbuotojai, bet aš turiu jus gyvai pamatyti. Man reikia kasininko, svėrimo skyriaus darbuotojo, krovėjo. Galite ateiti šiandien arba rytoj“, – paaiškina ta pati direktorė, kuriai musulmonės, matyt, nepasirodė galinčios tapti geromis darbuotojomis.

Darome išvadą, kad darbdaviai Lietuvoje šiandien nepasitiki ir vis dar privengia kitokią išvaizdą turinčių kandidatų. Kita vertus, džiugu, kad pasitaiko ir tolerantiškų žmonių. Nors dviejose parduotuvėse darbo negavome, kitose dviejose, tikėtina, būtume įsidarbinusios. „Maximos“ Naujininkuose ir „Iki“ parduotuvės Šiaurės miestelyje vadovų mūsų išvaizda visai nešokiravo. Beje, abu vadovai buvo jauni – trisdešimtmečiai.

Tiesa, parduotuvės „Maxima“ direktorė taip pat iš pradžių sunkiai tvardė šypseną, tačiau vėliau dalykiškai paklausinėjo Jurgitos apie darbo patirtį, papasakojo apie darbo grafiką, atlyginimą ir jo perspektyvas, o galiausiai pasiūlė darbą.

„Ar bus galima darbe ryšėti skarą?“ – paklausėme mes. „Tiesą sakant, su tokiu atveju dar nesusidūriau. Manau, kad ne, nes aprangos kodas labai griežtas ir apibrėžia šukuoseną, makiažą, aprangą. Bet galėsiu pasiteirauti“, – pažadėjo parduotuvės vadovė. Beje, vėliau Lygių galimybių kontrolieriaus tarnyboje išsiaiškinome, kad draudimas musulmonei ryšėti skarą darbo vietoje gali tapti pretekstu skundui.

Itin maloniai mus priėmė ir S.Žukausko gatvėje esančioje „Iki“. „Kokios gražios“, – pačios nepatikėjome savo ausimis, kai vos užsukusios į parduotuvę sulaukėme komplimento iš moters, stovinčios prie kasos. Administracijos patalpose mus priėmė jaunas vadovas ir moteris – nors ši darbuotoja neprisistatė, jos elgesys leido spėti ją vadovaujant kelioms tinklo parduotuvėms.

Parduotuvės direktorius patikino, kad šiuo metu darbuotojų nereikia, tačiau pasisiūlė pats paskambinti dėl darbo į kitą parduotuvę. Tuo metu moteris pradėjo mūsų klausinėti, ar mums tiktų darbas miesto centre: „Mums labai reikia darbuotojų „Flagmane“. Ar žinote, kur jis yra? Ar jums tiktų?“ Mums pritariamai linktelėjus, moteris tuoj pat paskambino į minėtą parduotuvę ir pažadėjo atsiųsti dvi merginas.

Tiek parduotuvės vadovas, tiek moteris atrodė geranoriški ir malonūs, tad po tiek nemalonių patirčių dėvint musulmoniškus drabužius išėjome iš parduotuvės nuoširdžiai didžiuodamosi, kad Lietuvoje sutikome ir tolerantiškai nusiteikusių žmonių.



Rašyti komentarą