gegužės 28, 2020

Žurnalistikos akiratyje romai: kokios tendencijos ir galimybės dabar?

Netylant diskusijoms apie taborą, Media4change pastebi, kad romai išlieka prasčiausiai reprezentuojama tautinė bendrija žiniasklaidoje – nuolat siejama su kriminaline veikla, vaizduojama kaip išorinis blogis, problemų šaltinis. 2020 m. pirmojo ketvirčio monitoringas rodo, kad daugiausiai neigiamų žurnalistinių darbų turinti grupė buvo romai – net 36 % visų darbų buvo neigiami. Tuo tarpu teigiamo ir neutralaus konteksto rodikliai yra vieni žemiausių. Balandžio mėnesį neigiamas kontekstas pralenkė ne tik teigiamą, bet ir neutralų kontekstą. 

Iliustracijos autorė Milda Paulavičiūtė

Nepaisant to, kad galimų temų spektras platus (apgyvendinimas, sveikatos sistema, edukacija ir kt.), didžioji dalis neigiamo konteksto darbų yra apie nusikaltimus ar kitą deviacinę veiklą, pabrėžiant tautybę. „Tai laikome pavojinga tendencija, nes pastebima koreliacija tarp to, kaip grupė yra vaizduojama žiniasklaidoje ir kokios nuostatos visuomenėje sklando jos atžvilgiu“, – sakė Media4Change programos vadovė Neringa Jurčiukonytė. Ji atkreipia dėmesį, kad žurnalistų dėka atskiri socialinės realybės faktai ar interpretacijos tampa visuotiniu žinojimu, o žinojimas − savaime suprantama tikrove. Grupių, kurių atžvilgiu yra didžiausia socialinė distancija įvaizdis yra socialinio konstravimo rezultatas, kuris nėra paaiškinamas vien šių žmonių grupės charakteristika“, –  sakė ji.

 

Kriminologas Aleksandras Dobryninas teigia, kad nusikaltimus sieti su išoriniu blogiu, svetimu (koks ir yra dažniausiai pasitaikantis romų įvaizdis viešojoje erdvėje), nėra nauja tendencija. „Kito“ ženklu pažymėtas asmuo atrodo pakankamai parankus „atpirkimo ožys“, ant kurio galima krauti nepasitenkinimą, perkelti neigiamų reiškinių atsakomybę, ypatingai nušviečiant kriminalines naujienas.

 

Romų kultūros Lietuvoje tyrinėtoja, antropologė Aušra Simoniukštytė antrindama A. Dobryninui aptaria žurnalistinius darbus taboro griovimo tema. „Apskritai dominuoja klasikinis būdas neigiamai reprezentuoti diskriminuojamą Kitą (the Other): pirmiausiai nepripažįstama, kad bet kurios socialinės ar etninės mažumos situacija yra santykio su dauguma pasekmė, antra, socialinė/etninė mažuma vaizduojama izoliuotai nuo likusios visuomenės, o ne kaip jos dalis; kultūriniai skirtumai esencializuojami, bandant jais paaiškinti mažumos situaciją; dėl kylančių problemų apkaltinama pati mažuma.“

 

Kaip rodo Media4Change 2020 metų pirmo ketvirčio žiniasklaidos stebėsenos ataskaita, tik 10 % visų žurnalistinių darbų romų tautinės bendrijos tema kaip šaltinį įtraukia ir pačius romų bendruomenės narius ar atstovus. Iš gegužės mėnesį publikuotų 47 žurnalistinių darbų apie taborą, 21 buvo išskirtinai apie narkotikų prekybą ir jos išplitimą mieste po taboro uždarymo. Žurnalistiniai darbai apie taborą savaime nėra blogi, tačiau nušviečiant šią temą neišlipama iš romų bendruomenę stigmatizuojančių teiginių. Istorijos rengiamos iš galios pozicijoje esančio žmogaus perspektyvos, nekontekstualizuojama problema. O tokios svarbios temos kaip apgyvendinimas, sveikatos apsauga (kas būtų itin aktualu ir COVID-19 laikotarpiu), edukacija lieka užgožtos. 

 

Tik 15 % iš gegužės mėnesį publikuotų darbų apie taborą pakalbina pačius romų tautybės asmenis. 

 

Media4change primena, kad tiesiogiai su aptariama problema susiduriančio žmogaus pakalbinimo kriterijų žurnalistika įvardija kaip reikšmingą turinio sudedamąją dalį. Tai gali prisidėti prie žurnalisto išankstinių nuostatų keitimo. Būtent išankstinės nuostatos neretai veikia ir informacijos atrankos kriterijus, pasirenkamų temos analizės kampą. Romų teisė atsakyti sudarytų sąlygas ir objektyvesniam realybės atspindėjimui „Iš tyrimų žinome, kokias neigiamas pasekmes romų bendruomenei turi stereotipinis jos reprezentavimas medijose“, – teigia Aušra Simoniukštytė.

 

Pilietinės visuomenės stebėsenos ataskaita dėl nacionalinės romų integracijos strategijos įgyvendinimo Lietuvoje ir sociologiniai tyrimai rodo, kad romai išlieka viena nemėgstamiausių etninių grupių Lietuvoje: su romais nenorima gyventi kaimynystėje, romų nenorima matyti darbo vietoje. „Tai, be abejo, koreliuoja su dominuojančiu neigiamu romų vaizdiniu medijose, kuris pastaraisiais metais mažai pakito. Dažnas prieš romus nusistatęs pilietis net nėra romų matęs, bet tvirtą nuomonę apie romus jai / jam leidžia susidaryti tai, ką perskaito ar pamato medijose.“ – sako A. Simoniukštytė.

 

„Visuomenėje mes esame kitokie, todėl mums yra lengviausia užklijuoti etiketę ir kaltinti. Tačiau neigiami žurnalistiniai darbai mūsų uždarą bendruomenę dar labiau įbaugina ir palieka užrišta burna. Mes tampame dar labiau uždaresni likusiai visuomenei. Romams nesuteikiama galimybė atsiskleisti, kalbėti iš širdies taip, kaip jaučiamės Lietuvoje. Prie mūsų sunku prieiti, pakalbinti. Tačiau kai žmogus pradeda domėtis mūsų kultūra, jaučiame jam pagarbą. Mes saugome savo etnokultūrą, turime gražių tradicijų ir galime daug ką papasakoti.“ – sako romė Rasma Pažemeckaitė – Kačiulė.

 

Viena iš dažniausių tendencijų žurnalistiniuose darbuose yra neigiamą konotaciją turinčio žodžio „čigonas“ vartojimas. Žurnalistiniuose darbuose neretai sąvoka romas ir čigonas vartojami sinonimiškai. Viena iš termino kilmės teorijų teigia, kad „čigonas“ nuo antikos laikų žymi žemesnę neliečiamųjų kastą ir kelia neigiamas asociacijas, kurios nuteikia šios grupės vertinimui iš galios pozicijų, kaip „kitokį“, „keistiną“. Toks reiškinys siejamas dar su istorine šio žodžio naudojimo raida. „Čigono“ terminas kildinamas iš Graikijoje veikusios krikščioniškos sektos „atsinganos“ (neliečiamieji, neliestini) pavadinimo (juo ilgainiui imta vadinti į Bizantijos imperiją atvykstančius romų tautybės asmenis). Kitose kalbose (angl. „gypsies“, isp. „gitano“) terminas susijęs su viduramžiais Europoje išplitusia čigonų Egipto kilmės legenda. Joje romai irgi ženklinti kaip žemesnio lygmens atstovai. 

 

Šių terminų vartojimas yra sudėtingas ir kompleksinis klausimas. „Vien žodžio „čigonas“ keitimas „romu“ situacijos neišspręs iš esmės“, – sako Media4Change vadovė Neringa Jurčiukonytė. Anot jos, puikiai įmanoma parengti tendencingą, šališką ir romų bendruomenę stigmatizuojantį darbą, bet naudoti žodį „romas“. „Todėl kviestume visų pirma žvelgti į turinį, vengti jį remti klišėmis ir nepamiršti įtraukti pačių romų balso, atspindėti jų bendruomenės įvairovę (egzistuoja ne tik žinomi dainininkai)“, – sako ji ir tuo pačiu primygtinai norintiems vadinti „čigonu“ pabrėžia, kad visose šio termino kilmės teorijose žodžiu „čigonas“ ženklinami žemesnės klasės, kiti, blogesni, tie, kurių negalima net liesti. „Todėl tai darydami labai aiškiai nurodote savo moralinę poziciją. Pasaulinė praktika tokia, kad siekiant nestigmatizuoti grupės rekomenduotina visada vartoti žodį „romas“, nebent jūsų šaltinis savo iniciatyva pareikalautų save įvardinti kitaip“, – sako N. Jurčiukonytė.

 

Taip pat atkreipiame dėmesį, kad pačių romų kalboje toks terminas kaip „čigonas“ neegzistuoja. „Kalbu 4-iais pagrindiniais dialektais ir tokio žodžio kaip „čigonas“ nėra. Mes sakome „ame roma“, – pasakoja romė Rasma Pažemeckaitė – Kačiulė. Ir čia pat priduria, kad save leidžia vadinti tik rome, o kitas vartojamas žodis tautybei nustatyti jai nepriimtinas ir ją žeidžia. Tad kontrargumentuojant, jog tai tradicinis žodis, kviestume visų pirma savęs paklausti: „kieno tradicijos? Lietuvių?“

 

Romų istorijos tyrinėtoja Aurėja Jutelytė žurnalistams pataria kontekstualizuoti informaciją ir atkreipti dėmesį į romų istoriją, jų išgyventą genocidą, patiriamą skurdą  ir kaip šie reiškiniai gali būti susiję su jų esama padėtimi. 


Rašyti komentarą