Pagalbos srityje dirbančių nevyriausybinių organizacijų atstovai teigia, kad nepaisant išaugusio žurnalistų dėmesio, smurto aukos vis dar vengia kreiptis pagalbos baimindamosi, kad ėmusis veiksmų situacija tik pablogės – smurtautojai tikrai nesiliaus, o artimieji ir giminaičiai pasmerks už apatinių skalbimą viešumoje. Dar viena priežastis ta, kad smurtą patyrusieji nepasitiki institucijomis, nemano, kad jos pačios pasirengusios ir turi pakankamai galios bei išteklių padėti.

Apie kreipimąsi pagalbos niekada nemąstė ir Aurelija (vardas pakeistas), kuriai vaikystė buvo pats juodžiausias gyvenimo metas.

„Buvo neaišku, kada kas pratrūks, trenks kažkam, kažką padarys ar sulaužys kažką. Namuose nuolat buvo didelė įtampa,“ – savo istoriją pradeda ji.

Alkoholis šeimoje buvo dažnas svečias

Prieš merginą smurtavo alkoholį vartojantys tėvas ir vyresnysis brolis. „Keista, bet priėmiau tai natūraliai, lyg tai būtų normalu, nemaniau, kad tai yra gerai, bet nesureikšminau“, – sako ji. Aurelijos tėtis mirė, kai mergaitei buvo vos 9 metai. Tuomet estafetę iš tėvo perėmė jos vyresnysis brolis, kuris ne tik pradėjo vartoti dar daugiau alkoholio, bet ir stipriau smurtauti. Smurtas, kurį mergina matė nuo pat gimimo, tęsėsi dar šešerius metus po tėvo mirties.

Mano šeimoje nieks nesikreipė į krizių centrą ar kitur ieškoti pagalbos, aš taip pat su niekuo nesidalinau ir smurtas pasibaigė tik su mano brolio savižudybe“, – kaip pavyko ištrūkti iš smurto rato, pasakoja Aurelija.

Visgi tragiška Aurelijos šeimos istorija ir dar labiau tragiška jos baigtis neišnyko be pėdsakų. Dar ilgai po brolio mirties Aurelijai sunkiai sekėsi valdyti jausmus, priprasti prie staiga stojusios ramybės.

Patyrę smurtą tampa potencialiais smurtautojais

„Užtekdavo nugirsti, kad svetimi žmonės tarpusavyje pykstasi, vienas ant kito rėkia, ir aš puldavau į ašaras“, – sako ji.

Taip pat, merginai sunkiau sekėsi užmegzti artimesnius santykius su draugais ar kitais žmonėmis. „Visada rasdavau priežasčių, kaip tuos santykius nutraukti ar išblėsinti. Ilgą laiką mano draugai labai dažnai keitėsi“, – pasakojo mergina.

Pasak nevyriausybinės organizacijos FRIDA vadovės Daivos Baranauskės, augę smurto pripildytoje aplinkoje žmonės sunkiai suvokia savo patirties sudėtingumą, priima patirtą smurtą natūraliai, todėl net ir ištrūkę iš smurto rato išlieka potencialiomis smurto aukomis ar net potencialiais smurtautojais.

Alkoholizmas – ne priežastis

Smurto artimoje aplinkoje priežasčių yra daug: partnerių nesutarimai dėl vaikų auklėjimo, finansinės problemos, nesėkmės darbe, lyčių stereotipai, dažnu atveju kaltinamas ir alkoholis. Tačiau D.Baranauskė teigia, kad alkoholis yra klaidingai suvokiamas kaip priežastis. „Alkoholis tik atveria vartus. Jis sumažina žmonių savitvardą. Tačiau jeigu žmogus yra ne smurtaujantis, jeigu jo mentalitetas nėra leidžiantis mušti savo artimą, tai jis nesmurtaus ir išgėręs.“

Fizinis smurtas neatskiriamas nuo psichologinio – prieš paleisdami į darbą kumščius, pirmiausia smurtautojai auką paveikia psichologiškai taip, kad ji jaustųsi silpnesnė.

Fizinis smurtas neatskiriamas nuo psichologinio – prieš paleisdami į darbą kumščius, pirmiausia smurtautojai auką paveikia psichologiškai taip, kad ji jaustųsi silpnesnė, o jie patys galingesni, galintys naudoti fizinį smurtą.

Paveiktą psichiką pastebi specialistai net ir tada, kai moterys – nuo smurto artimoje aplinkoje kenčiančios bene dažniausiai – kreipiasi pagalbos.

Kalbinta Kauno apskrities moterų krizių centro atstovė Renata Ališkevičienė teigia, kad beveik visada reikia aiškinti, dėl ko konkrečiai moterys kreipiasi – dažna negali suformuluoti problemos. Jei tai smurtas, patiriamas dėl partnerio kaltės, toliau seka darbas įtikinti, kad kentėti nėra normalu, kad smurtiniai santykiai turi būti nutraukti, ypač jei antra pusė nesiruošia nieko keisti. Ir tik vėliau ieškoma būdų, kaip padėti moterims pasirūpinti savimi ir vaikais, jei jų yra, kaip parodyti kokybišką gyvenimą.

Moterys mano, kad jos pačios kaltos

Deja, krizių centro darbuotojams įprasta, kad moterys prisiima atsakomybę už netinkamus smurtautojo veiksmus, ir dėl susidariusios situacijos kaltina save. Kol pati auka nesupranta, kad tik ji pati gali išspręsti problemą, kol nesupranta, kad niekas to nepadarys už ją, krizių centrai išties yra bejėgiai.

„Ko gero, sunkiausia, kad kol mes moterims aiškiname, kad jos turi keisti situaciją ir pradėti rūpintis savimi, vaikais, kad jos nenusipelno smurto, jos ir toliau kaltina save ir prisiima atsakomybę už smurtautoją“, – teigė R.Ališkevičienė.

Smurto artimoje aplinkoje problemos sprendimo būdų daugėja. Rodomos reklamos, publikuojami skelbimai, priimami įstatymai, vykdomi projektai prieš smurtą, rengiami susitikimai, posėdžiai. Taip pat veikia daugybė nevyriausybinių organizacijų. Deja, privataus rėmimo šiai sričiai labai sunku pritraukti, nes tema nėra maloni ir nelabai kas nori būti su ja tapatinamas.

D.Baranauskė pabrėžia, kad labai dažnai smurto šaknys – lyčių stereotipuose ir patriarchalinėje tradicijoje, kuri moterį laiko silpna, kvaila, nepakankamai savarankiška, todėl ir muština.

Paklausus, ką reiktų daryti, kad smurtas Lietuvoje baigtųsi, FRIDA vadovė D.Baranauskė ir Kauno apskrities moterų krizių centro atstovė R.Ališkevičienė sutaria, jog pirmiausiai reikia kuo labiau šviesti visuomenę ir pradėti tai jau nuo vaikystės – kad visuomenės sąmoningumas formuotųsi kiek įmanoma anksčiau. D.Baranauskė pabrėžia, kad labai dažnai smurto šaknys – lyčių stereotipuose ir patriarchalinėje tradicijoje, kuri moterį laiko silpna, kvaila, nepakankamai savarankiška, todėl ir muština.

„Norint sumažinti smurtą reikia pradėti nuo savęs. Neužgaulioti, nebūti stereotipu iš blizgančių žurnalų, būti tiesiog žmogum, o ne tik vyru ar tik moterimi“, – pridūrė FRIDA vadovė D.Baranauskė.

Ištrūkusi iš smurto rato, stengiasi padėti kitiems

Smurtą vaikystėje patyrusi Aurelija tikina, kad jos gyvenimas yra pasikeitęs į gera – baimės nebejaučia ir yra stipri emociškai. Visgi pokyčiai neįvyko savaime – ji, padedama psichologų, daug dirbo su savo jausmais. Taip pat mergina pasiryžo dalyvauti Gyvosios bibliotekos veikloje ir tapti gyvąja knyga. Gyvoji biblioteka – tai neformalaus ugdymo metodas, skatinantis tarpusavio supratimą, toleranciją ir pagarbą žmogaus teisėms.

Mergina ne tik džiaugiasi galėdama padėti kitiems, ji mano, jog gyvoji biblioteka padeda ir jai: „Nauda ir man pačiai – aš išsikalbu. Ilgą laiką slopinau ir nuvertinau šią patirtį“. Paklausta, ar nebijo pasakoti savo istorijos visiškai nepažįstamiems ir pirmąkart matomiems žmonėms, Aurelija atsakė, kad tai daug lengviau, nei kalbėti su pažįstamais ar draugais.

„Kai nepažįsti žmogaus, daug lengviau apie viską kalbėt. Su artimu žmogum bendraujant turi galvoti, ką jis galvoja, kaip jis vertina situaciją, tada save tramdai, stengies perteikti viską kitaip. Ir tai nepadeda nei tau, nei kitam“.

Aurelija tikisi, kad jos pavyzdys paskatins panašią patirtį turinčius žmones kreiptis pagalbos ir nesistengti užglaistyti įvykių, nes jie vienaip ar kitaip linkę apie save priminti, net jei atrodo, kad viskas seniai baigta.

Šis straipsnis yra „Media4Change“ jaunųjų žurnalistų programos 2016/2017 m. dalis, įgyvendinant VšĮ Nacionalinio socialinės integracijos instituto projektą „Medijų ir informacinio raštingumo skatinimas darbe su jaunimu“. Projektą remia Šiaurės ministrų tarybos biuras Lietuvoje. Projekto straipsnių autoriai su projekto rėmėjais straipsnių temų ir turinio nederina.

Lietuvoje veikiantys specializuotos pagalbos centrai, patyrusiesiems smurtą teikiantys psichologinę, teisinę, socialinę pagalbą