Daugelis nustemba sužinoję, kad nusikalstamumu garsėjančiame Kirtimų tabore Vilniuje yra tik kiek daugiau nei du šimtai gyventojų. Dar labiau netikėta tai, kad pusė jų – vaikai. Nepaisant to, kad augę ir gimę Lietuvoje, dažnai jie atstumiami ir bendraamžių, ir suaugusiųjų. O psichologinės tarnybos nesibodi sunkiai lietuviškai kalbantiems šešiamečiams lengva ranka nustatyti protinį atsilikimą.
Kirtimų taboro vaikų rūpesčiai: nuo namų darbų iki kalinčių mamų
Daugelis nustemba sužinoję, kad nusikalstamumu garsėjančiame Kirtimų tabore Vilniuje yra tik kiek daugiau nei du šimtai gyventojų. Dar labiau netikėta tai, kad pusė jų – vaikai. Nepaisant to, kad augę ir gimę Lietuvoje, dažnai jie atstumiami ir bendraamžių, ir suaugusiųjų. O psichologinės tarnybos nesibodi sunkiai lietuviškai kalbantiems šešiamečiams lengva ranka nustatyti protinį atsilikimą.
Su tokiais iššūkiais bene kasdien priverstos susigrumti Romų visuomenės centro direktorė Svetlana Novopolskaja, iniciatyvos „Padėk pritapti“ koordinatorė, Lietuvos žmogaus teisių centro vadovė Birutė Sabatauskaitė ir su romų vaikais dirbanti pedagogė Dalia Subatavičienė. Jos deda pastangas ištraukti jaunąją Kirtimų tabore gyvenančių vaikų kartą iš atskirties – kad vėliau suaugę romai neturėtų problemų pritapti Lietuvos visuomenėje.
Atskyrimą jaučia nuolatos
„Iki šiol kaip svetimi“ – atsidūsta Romų visuomenės centro vadovė S.Novopolskaja, kuri pabrėžia, kad romai Lietuvoje gyvena jau šimtus metų. Vilniaus mieste romų vaikų skaičius yra didžiausias, tačiau romų moksleiviai tesudaro 0,2 proc. visų miesto besimokančių vaikų.
Pasak B.Sabatauskaitės, yra ne kartą buvę, kad su vaikais eini į kokią parduotuvę ir pamatai, kaip aplinkiniai įtariai spokso. Vaikai tai pastebi.
„Sako: „Matai, žiūrėk, kaip žiūri į mus“. Jie tą jaučia nuolatos,“ – sako Lietuvos žmogaus teisių centro direktorė.
Romų vaikų diskriminacija pasireiškia įvairiomis formomis. „Nuo tiesioginių užgauliojimų, pravardžiavimo „čigonais“ (nors vaikai sako, kad yra skirtumas, kai „čigonais“ juos pavadina kažkas, kas juos gerbia), mokytojų neigiamų nuostatų mokykloje – iki vaikų užpuldinėjimo gatvėse. Tai Naujininkuose įvykę ne kartą“, – B. Sabatauskaitė sako, kad į šiame Vilniaus rajone įsikūrusį dienos centrą „Padėk pritapti“ vaikai kartais atskuodžia po to, kai būna užpuolami sąskaitas suvedinėjančių suaugusiųjų.
Sulaukę paauglystės nustoja lankyti mokyklą
Nepaisant to, kad Kirtimuose gyvenantys vaikai yra skatinami lankyti mokyklas: anksti ryte iš taboro važiuoja autobusas, socialinės darbuotojos kasdien ateina, beldžiasi, žadina, įsodina į transportą ir palydi į klasę, romų vaikų mokyklos lankomumas vis dar problemiškas.
„Deja, yra vaikų, kurie visiškai nelanko. Jų nedaug, nes vis dėlto yra tam tikra kontrolė, bet tokių yra“, – teigia Romų visuomenės centro direktorė S.Novopolskaja.
„Pradinę mokyklą lanko beveik visi. O jau po pradinės prasideda. Priežasčių aibė: į Angliją išvažiavo, grįžo iš Anglijos, batų neturiu, sergu. Po septintos klasės jau praktiškai niekas nebelanko“, – apgailestauja S.Novopolskaja.
Tačiau B.Sabatauskaitė teigia, kad vaikų nelankymo priežastys susijusios ir su nuo vaikystės patiriama diskriminacija. „Nėra tokio dalyko, kaip kad tiesiog – „ai, nenoriu eiti į mokyklą“. „Ai, nenoriu eiti“ – gali būti vaiko pasakymas, bet priežastis, kuri slypi už to pasakymo, gali būti daug gilesnė ir ją galima sužinoti ne visada iš karto“, – teigia B.Sabatauskaitė.
„Juolab kad yra vaikų, kurie eina į mokyklas ir gerai mokosi“, – pabrėžia pedagogė D.Subatavičienė, dirbanti vaikų dienos centre, į kurį ateina daug romų vaikų iš Kirtimų taboro.
„Yra vaikučiai, kurie su kuprinėmis kiekvieną dieną po pamokėlių pas mus atbėga. Mamos kitaip į tai [mokyklos lankymą – aut. past.] žiūri: skatina, sako – pirmoje eilėje mokykla, pamokos, o tik vėliau – visi kiti malonumai“, – pasakoja ji.
S.Novopolskaja dažnai kaip įkvepiantį pavyzdį, kad norint daug kas įmanoma, romų vaikams ir jų tėvams pateikia vieną romų berniuką, šimtukais išlaikiusį egzaminus: „Vienoje senamiesčio mokykloje mokėsi talentingas vaikas – skambino fortepijonu, puikiai dainavo, gerai mokėsi. Mes matėme jo atestatą. Tris egzaminus šimtukais išlaikė, vienas tų šimtukų – iš lietuvių kalbos egzamino.“
Deja, ne visiems romų vaikams yra suteikiama galimybė gerai mokytis ir pasiekti daugiau – ir tai ne tik tėvų ar pačių vaikų kaltė.
„Psichologinės tarnybos daugumai romų vaikų iš Kirtimų diagnozuoja lengvą atsilikimą, skiria specialiąsias programas ir jie su tokiomis diagnozėmis mokosi. Tarnybos šešerių metų vaikui, kurio gimtoji kalba romų, diagnozuoja! Aš mačiau, kaip tai vyksta. Šešiamečiai vaikučiai nesupranta klausimų lietuviškai“, – kraupsta Romų visuomenės centro direktorė.
Dienos centrai, kad padėtų pritapti
Paprastai vaikai neturi problemų pritapti, tačiau romų vaikams iš taboro pritapimas ne visada lengvas. „Jie kalba romų kalba, yra skirtingo mentaliteto“, – vardija priežastis Romų visuomenės centro direktorė S.Novopolskaja.
Kad padėtų Kirtimų romų vaikams, buvo įkurtas vaikų dienos centras „Padėk pritapti“.
„Tai erdvė, kur vaikai gali bendrauti saugioje aplinkoje, kartu kurti ir tuo pačiu atlikti namų darbus, kuriuos užduoda mokykloje“, – pasakoja „Padėk pritapti“ iniciatorė B.Sabatauskaitė. „Padėk pritapti“ ne visada buvo dienos centru. „Koordinavau savanorius dar tada, kai nebuvo jokio dienos centro. Mes tiesiog važiuodavome į taborą ir savanoriškai individualiai dirbdavome šeimose, vesdavome užsiėmimus vaikams Romų visuomenės centre“ – pasakoja ji.
Kitas dienos centras veikia Romų visuomenės centre. Pagrindinis vaikų užsiėmimas čia – šokiai. „Jie visi labai mėgsta šokti. Centre veikia keturi būreliai. Tai – meno terapijos, kurio tikslas – paskatinti vaikus savo emocijas reikšti per piešimą, kūrybą. Kitas – darbščiųjų rankų būrelis. Trečias – skaičiavimo būrelis, kurį lankantys vaikai gauna galvosūkių, užduočių. Tuo pačiu padedame ir namų darbus atlikti. Ir dar vienas – sporto būrelis: atvažiuoja sporto vadovas, su vaikais sportuoja“, – vardija Romų visuomenės centro direktorė S.Novopolskaja.
Romų vaikai savo noru lanko dienos centrus ir džiaugiasi galėdami susidraugauti su kitais vaikais. „Mums čia kaip namai. Ateinam, pavalgom, geriam kakavą“, – pasakoja mergaitė, lankanti vieną iš dienos centrų. „Mums čia pakankamai daug padeda, paaiškina. Čia daugiau draugų, daugiau bendravimo“, – sako kita mergina.
Tarnybų darbuotojams pritrūksta jautrumo
Pasak B.Sabatauskaitės, romų vaikai neblogai pažįsta vaikų teisių darbuotojus, kurių užduotis – rūpintis mažųjų gerove. „Vaikai tam tikra prasme ir pasitiki jais, bet ir bijo“, – sako Lietuvos žmogaus teisių centro direktorė.
Tuo metu pedagogė D.Subatavičienė yra daug griežtesnė. „Mums tai jie pridarė tiktai blogo. Kai iš pamokėlių paėmė du vaikučius į vaikų namus. Išsivežė iš mokyklos. Mama įkalinimo įstaigoje, tuo metu vaikus prižiūrėjo močiutė, bet kadangi močiutė pati buvo kalėjusi, jai negali būti priskirta vaikų globa. Atėjo vaikučiai į pamokas ir juos išsivedė su didžiausiais riksmais, ašaromis. Tai matė ir kiti vaikai, kurie išsigando – problemų turėjome baisiausių, vaikai bijojo eiti į mokyklą“, – pasakoja ji.
Pasak Birutės Sabatauskaitės, situacija lėtai, bet po truputį gerėja ir romų vaikai mato daugiau perspektyvų. Po truputį keičiasi ir suaugusiųjų – jų tėvų – požiūris į išsilavinimo svarbą norint vaikams užtikrinti geresnę ateitį. Tačiau vienos pusės pastangų nepakanka – norint, kad pritapimas būtų sklandesnis, žingsnį turi žengti ir stereotipais bei išankstinėmis nuostatomis apsiginklavusi visuomenė.
Šis straipsnis yra „Media4Change“ jaunųjų žurnalistų programos 2016/2017 m. dalis, įgyvendinant Nacionalinio socialinės integracijos instituto projektą „Medijų raštingumas ir kritinis mąstymas darbe su jaunimu“. Finansuojama pagal Europos Sąjungos programą „Erasmus+“.
Projekto straipsnių autoriai su projekto rėmėjais straipsnių temų ir turinio nederina.
